Didžiausias Lietuvos etnografinis regionas. Žmonės gyvena laisvai išsidėsčiusiuose vienkiemiuose arba gatviniuose rėžiniuose kaimuose – „ūlyčiose“, kur gyvenamieji namai išsirikiavę palei kelią, o ūkiniai sustatyti kiemo gilumoje. Svirnai dažniausiai vienos patalpos, tradicinis gyv. namas – gryčia – 3-5 patalpų.


Audiniuose vyrauja linksmos, šviesios spalvos. Dar XIX a. pab. – XX a. pr. ištekėjusios moterys dengė galvas nuometais, kaimuose skambėjo sutartinės.


Muziejuje Aukštaitija pristatoma vienkiemine sodyba, gatvinio rėžinio kaimo fragmentu, keliais pavieniais pastatais. Vienkieminėje sodyboje technikos mėgėjus sudomina tiltinė linų minamoji, architektus, statybininkus, etnografus – retos konstrukcijos, su uždaru kiemeliu viduje tvartas. Gryčios priemenėje pilna indų, rykų, paruoštų lietuvių mėgiamo ir apdainuoto gėrimo – alaus darymui. Dar ne taip seniai skambėdavo: „Kaklelis gerti ištroško, kaklelis gerti ištroško, dantys į ragą sudžiūvo“.


Kaime visi pastatai būdingi laikotarpiui ir regionui, ir kiekvienas iš jų yra dar ir nedidelis kaimo architektūros šedevras.


Ekspozicijos atspindi ir spaudos draudimo laikotarpį, ir kasdienius bei retesnius (kaip rėčių gamybą ar pintinių pynimą) darbus, ir keliaujančio siuvėjo buvojimą kaime, ir šventes (Velykas, vestuves). Kaimo pakraštyje, pamiškėje stovi aštuonkampė kapinių koplyčia. Puošnūs aukštaitiški memorialiniai paminklai pristatomi dviem Vinco Svirskio kryžiais, koplytstulpiu, stogastulpiais.

Po Aukštaitijos sektorių galite pasižvalgyti 360 laipsnių kampu bei nuotoliniu būdu aplankyti virtualiame 3D ture!

⠀⠀