Paskutinis šių metų LLBM archyvo atradimas skirtas buvusiam ilgamečiam muziejininkui, vienam iš muziejaus kūrėjų Leonardui Algirdui Lekavičiui. Jo vardu yra pavadinta gatvė, vedanti į muziejų.

Leonardas A. Lekavičius gimė 1926 m. Opšrūtų kaime (Vilkaviškio r.). 1931 m. su tėvais išsikėlė į Vilkaviškį ir ten baigė pradinę mokyklą bei šešias gimnazijos klases. 1944 m. šeima persikėlė gyventi į Marijampolę. L. A. Lekavičius šiame mieste baigė paskutines dvi gimnazijos klases.

1946 m. įstojo į Vilniaus valstybinio universiteto fizikos-matematikos fakultetą. Čia mokėsi trejus metus. 1948–1951 m. dirbo „Tiesos“ laikraščio redakcijoje korektoriumi. 1951–1954 m. ir 1954–1966 m. dirbo pedagogu Paluknio (Trakų r.) septynmetėje bei Igliaukos (Marijampolės r.) vidurinėje mokyklose. LLBM vyresnysis mokslinis bendradarbis (1966–1973), liaudies architektūros skyriaus vedėjas (1973–1989), ūkio dalies muziejaus prižiūrėtojas, mokslinis bendradarbis, konsultantas (1989–1997).

L. A. Lekavičius dalyvavo atrenkant ir perkeliant į muziejų daugelį etnografinių trobesių. Ypatingą dėmesį skyrė Mažosios Lietuvos sektoriaus įkūrimui (žvejo, pelkininko ir laukininko sodyboms).

Tai žmogus, žinojęs ir mylėjęs medinę architektūrą, sugebėdavęs išsireikalauti iš restauratorių tikslumo atkuriant pastatą, jo detales. Kolegos jį prisimena kaip labai teisingą, tikrą Lietuvos patriotą, nenuilstantį lietuvių kalbos puoselėtoją ir sergėtoją. Mėgo dainuoti, skaityti knygas. Apie L. A. Lekavičiaus posakius iki dabar muziejuje sklando legendos…

Mirė 1997 m. Palaidotas Rumšiškių kapinėse.

1971 m. L. Lekavičius ekspedicijoje klausinėjo apie į Suvalkijos sektorių planuotą kelti Obelinės sodybą. Apklausė sodybos šeimininkę Bertuškienę, gimusią 1911 m.

„Dabartinė šeimininkė gyvena sodyboje viena. Kuriais metais šion sodybon atėjo, neprisimena. Iš pradžių ji šiame ūkyje tarnavo, paskiau ištekėjo už šeimininko Bertuškos. Atėjusi sodybon, senojo namo jau nerado. Rado senuosius svirną, tvartą ir klojimą.

Senasis svirnas buvo trumpesnis. Stovėjo toje pačioje vietoje. Senasis svirnas būtų gal sugriuvęs, jei nebūtų jo perstatę. Sveikesnius rąstus perkrovė, supuvusius pakeitė. Perstatant padarė cementinius pamatus. Senojo svirno pamatai – palaidi akmenys. Stogas dvišlaitis, šiaudais dengtas. Langų nebuvo. Tiesa, tik mažutis langutis. Net stiklo jame nebuvo. Senasis svirnas vienų durų. Tačiau pasakotoja abejoja: gal kartais ir dviejų.

Tvartą tiesiog naują pastatė. Mažai senos medžiagos panaudojo. Senasis buvo žemas ir siauras. Dengtas šiaudais.

Dabartinis klojimas – perkrautas senasis. Vidus išliko toks pat. Senasis buvo dengtas šiaudais.

Dabartinis gyvenamasis namas statytas 1919 metais. Iš senojo namo medžiagos padarė bulvinę.

Prietvartyje rišdavo šunį, ką nors pasidėdavo. Tarp dviejų ūkinių pastatų (daržinės-tvarto ir tvarto-klojimo) ėjo kelelis iš sodybos kiemo. Sodyba buvo gausiai apaugusi dekoratyviniais medžiais. Sodas driekėsi nuo gyv. namo ir svirno į rytus“.

Apklaustas dar vienas pateikėjas Vincas Ilgūnas, gimęs 1899 m.

„Senasis Bertuškų sodybos gyv. namas žemas, mažesnis už dabartinį. Trumpesnis ir siauresnis. Stovėjo 3–4 metrais arčiau į kiemo pusę negu dabartinis. Stogas dvišlaitis, dengtas šiaudais. Prieangio neturėjo. Pamatai – greičiausiai palaidi akmenys, nors tuomet jau kai kas rišdavo kalkėmis. Sienojai suleisti į sąsparą.

Ilgūnas taip prisimena senojo Bertuškų namo vidų. Priestubiai anais laikais daug kur būdavo. Bertuškų namo priestubyje buvo virtuvė. Siena tarp stubos ir priestubio rąstinė. Kamaroje laikė bulves. Nei seklyčia, nei stuba nepertverta. Pasakotojas tik neprisimena, ar buvo langas priestubyje į lauko pusę.

Svirnas buvo kitas. Senasis dviejų patalpų: didesniosios ir mažesniosios. Mažesnioji patalpa link klojimo. Sienojai, rodos, suleisti į sąsparą. Stogas dvišlaitis, dengtas šiaudais. Pamatai – palaidi akmenys. Buvo priesvirnis (,,priklėčius“). Priesvirnis be kolonėlių ir tvorelės.

Senasis tvartas mažesnis. Susmukęs. Stogas dvišlaitis, šiaudinis. Sienojai suleisti į sąsparą. Dabar kitas tvartas.

Toje vietoje, kur dabar stovi klojimas, seniau stovėjo kitas pastatas. Šio pastato sienojai buvo suleisti į sąsparą. Stogas dvišlaitis, dengtas šiaudais.

Dabar sodyboje esanti bulvinė statyta iš senojo namo medžiagos“.

 

Parengė Rinkinių skyriaus vedėja-vyresnioji muziejininkė eksponatų apskaitai Inga Levickaitė-Vaškevičienė