Lietuvos liaudies buities muziejaus archyve saugoma byla apie tarpukaryje Kamajų miestelyje veikusią Jono Diržio parduotuvę. Apie ją 2005 m. papasakojo prekybininko dukra – mokytoja Bronė Diržytė-Zovienė.

Tarpukaryje vidutiniame Lietuvos miestelyje buvo priskaičiuojama nuo keliolikos iki keliasdešimt parduotuvių (beje, dažniau vartotas krautuvės terminas). Kamajų miestelyje didžioji dauguma parduotuvių priklausė žydams. Čia veikė smulkių prekių, geležies parduotuvės, dvi manufaktūros parduotuvės, valstybinė degtinės parduotuvė (monopolis), kurioje prekiavo degtine, spiritu bei denatūruotu spiritu. Iš lietuvių prekyba vertėsi Čypas, Bojarai ir J. Diržys.

Prekybininkas J. Diržys buvo kilęs iš Panemunėlio valsčiaus Panemunių kaimo. Augo neturtingoje bežemių šeimoje. Tarnavo pas ūkininkus, paskui išvažiavo į Jungtines Amerikos Valstijas, kur dirbo geležies fabrike.

Grįžęs į Lietuvą, apie 1924 m. Kamajuose nusipirko pusę mūrinio dviejų aukštų namo miestelio centre ir įsteigė geležies bei smulkių prekių parduotuvę. Kitą pusę namo nusipirko Čypas, kuris taip pat laikė smulkių prekių parduotuvę, turėjo malūną bei 6 ha žemės. „Konkurentai tarpusavyje nebuvo, kilę iš to paties Panemunių kaimo, kartu dirbę Amerikoje“.

Diržių šeimai priklausė keturi kambariai ir virtuvė. Parduotuvei buvo paskirtas atskiras kambarys. Kitame dideliame kambaryje visi gyveno. Trečiame kambaryje J. Diržys rėždavo stiklą (tuo taipogi vertėsi). O likęs nedidelis kambarėlis su visuomet paklota lova buvo kaip ir „išnuomotas, tarsi svečių kambarys“. Žmonės čia vesdavosi pavaišinti policininką, atsinešdavo ir buteliuką. „Ateina su visokiais reikalais, nori pavaišinti, o policijoje negers“.

Virš parduotuvės durų buvo pakabinta skardinė iškaba su užrašu „Geležies ir smulkių prekių krautuvė“. Ant namo kabėjo kita iškaba apie vilnų supirkimo punktą, nes sandėlyje J. Diržys priimdavo karšti vilnas, kurias išsiveždavo Pandėlyje veikusios vilnų karšyklos atstovai. Vilnas žmonės pristatydavo maišais.

Atėjus pirkėjui ir atidarius duris, viduje suskambėdavo varpelis. Parduotuvėje buvo įtaisytos lentynos, stovėjo mediniai paprasti prekystaliai. Viena dėžutė buvo aukštesnė – kaip kasa. „Seniau žmonės labai imdavo bargan, neturtingai gyveno. Į tą dėžutę sudėdavo vekselius“. J. Diržys skolininkų pavardes įrašydavo į knygą. Dalis žmonių skolas mokėjo ne pinigais, bet atsilygindavo maisto produktais, pavyzdžiui, pasodindavo bulvių, nes Diržiai žemės neturėjo, tik nedidelį daržą. Bulves reikėdavo nusikasti patiems. Parduotuvėje šviesdavo žibalinė lempa. Anot B. Zovienės, „kieno žemesni namai, tai buvo pakabinamos palubėje lempos. Mūsų aukštas namas, dviejų aukštų, tai lempa stovėjo ant stalo“. J. Diržys turėjo ir primusinę lempą. „Benzinu gal pripumpuodavo, labai šviesu būdavo, bet ją naudodavo ne visada. Skaitė, kad benzinas brangus“. Patalpas apšildydavo malkom kūrenama krosnis.

Parduotuvėje prekiavo geležies dirbiniais – geležies ruošiniais („kieme buvo padarytas akmuo skaldyt“), pasagomis arkliams, vinimis pasagoms kaustyti, dalgiais. „Inventorium žemei dirbti, bet pagrindas buvo arkliai, vežėčios“. Buvo ir maisto prekių: cukraus, druskos, arbatos, saldainių. „Daug ko neatsimenu, neprekiaudavom, mes, vaikai, tik apie cukrų apsisukdavome, pakabindavome“. Maisto ir ūkinėm prekėm buvo skirti atskiri prekystaliai. J. Diržys turėjo dvejas svarstykles: vienas lėkštines, pastatytas ant prekystalio, kitas – dideles, ūkines, su platforma, skirtas sverti didesnėms prekėms. Prekes atsiveždavo iš Rokiškio, iš žydo Aršos.

J. Diržys mokėjo prekiauti. „Išeina ant laiptų ir kviečia žmones. Buvo visiškas bemokslis, bet suvesdavo visas sąskaitas. Rašysena – pusė bėdos, iš savęs išmoko. Amerikoj, kai dirbo, gal prasilavino, gabus buvo“. B. Diržytės-Zovienės mama padėdavo tėčiui prekiauti.

1940 m., Lietuvą okupavus sovietams, komisarai J. Diržiui parduotuvę liepė uždaryti. Viską reikėjo išparduoti. „Liko tik tas, ko žmonės neišpirko, o tuo metu viską pirko. Dar truputį pavagiliavom, tai pastatė komisaras savo spyną ir mūsiškiai, jeigu būtų uždėję savo spyną, tai gal būtų ką išsinešę, o dabar taip ir liko. Ką gi gali vaikas išnešt“.

Vokiečių okupacijos metais J. Diržio name įsikūrė vokiečiai, nes jiems tiko mūrinis namas – „patogu, neperšaunamas“. Mūrinių namų miestelyje buvo mažai, daugiausiai mediniai. Traukdamiesi vokiečiai Kamajus padegė. Sudegė ištisos gatvės; apdegė ir J. Diržio namas.

Pasibaigus karui, Diržių šeima vertėsi sunkiai, nes tėvai jau buvo vyresnio amžiaus, o vaikai dar nedideli. Kad pragyventų, J. Diržys ėmėsi įvairių darbų: drožė medinius šaukštus, išsikirpęs iš kartono formas, su sūnumis vėlė veltinius (veilokus), rėžė stiklą, darė siuntiniams dėžutes. Mirė 1953 m., sulaukęs 74 metų amžiaus.

Rinkinių skyriaus vedėja-vyresnioji muziejininkė eksponatų apskaitai Inga Levickaitė-Vaškevičienė