1994 m. muziejininkė, etnologė Janina Samulionytė ekspedicijoje užrašė pasakojimą apie Pakruojo dvaro, priklausiusio baronams Ropams, indus ir valgius. Apie juos pasakojo pateikėja, gimusi 1921 m. ir tarnavusi dvare aukle. Jos tėvas čia dirbo vežiku – kučeriu.

Dailininko Antano Krištopaičio (1921–2011) paveikslas „Pakruojo dvaro malūnas“. 1976 m. Rimgaudo Žaltausko nuotrauka.

Baronai Ropai gerai kalbėjo lietuviškai, buvo labai malonūs, kultūringi. Tarpusavyje šnekėjo vokiškai. Po Kalėdų išvažiuodavo gyventi į Austriją, o pavasarį sugrįždavo.

Pateikėja prižiūrėjo baronaitę Dagmarą, buvo mergaitės aukle. Vystyklus – palutes – jai plovė dvi skalbėjos. Mergaitei atnešdavo valgyti iš virtuvės. Po trijų metų gimė kita baronaitė – Sabina.

Dvare dirbo vyriausia virėja ir jos padėjėja. Valgomajame kiekvieną dieną buvo svečių. Kambarinė padengdavo jiems stalą. Įvairūs indai, servizai buvo sudėti bufete. Dvaro indai paženklinti herbu. Herbas – ant karūnos 9 žvaigždutės.

Kaip dvare valgydavo? Valgomajame ryte patiekdavo, ko kas nori – kavos, arbatos, kumpio, sūrio, dešros. Pusryčiai 13 val. Įvairios virtos daržovės: šparagai, kopūstai. Pridėdavo kalnus daržovių į pailgas lėkštes – polomickus, vazas. Iš daržovių kepė pudingus. Pietūs – 18 val. Sultinys ar įvairios sriubos, visokie mėsos kepiniai. Pietums taurės pripiltos vandens.

Vakare žiemą arbatą gėrė bibliotekoje, o vasarą – verandoje. Prie arbatos valgė sausainius, bandeles. Vandenį kaitė virdulyje – samovare. Tik jaunieji baronai valgė atskirai, savo kambaryje.

Per šventes ar gimimo dieną baronai išgerdavo konjako, šampano.

Tarnai – dvi skalbėjos, šeimininkė, praktikantai – valgė virtuvėje. Ryte sviesto, cukraus, košės ar sriubos. Pusryčiams išvirdavo ir virtinių – virtienių[1]. Baronas taip pat juos valgė.

Kitas baronų Ropų dvaras buvo Maldžiūnuose, kuriame gyveno barono sesuo Helė, sena pana. Apie 1935 metus ten buvo švenčiamos krikštynos. Ta proga pateikėjai pasiuvo suknelę. Ji visur važiuodavo kartu su baronaite Dagmara. Ant stalo buvo sudėti tik šalti užkandžiai. Visi valgė atsistoję. Daugiausia buvo patiekta daržovių. Paskui jau pietūs.

Sekmadienį iki pietų visi eidavo į bažnyčią, o po pietų, per darbymečius reikėjo dirbti. Už tai gerai užmokėdavo. Į lauką nunešdavo pavakarius ir vandens su uogom.

Pateikėja prisiminė, kad pas baronus nevargo. Dvare bedirbant kaip mokykla geriau. Išmokau švaros, tvarkos, kultūringumo. Baronai nesikeikė, negėrė. Jie atiduodavo mano seseriai panešiotus rūbus.

J. Samulionytė yra parašiusi 2 straipsnius apie Pakruojo apylinkių valgymo papročius, valgius, alų. Jie paskelbti knygoje „Pakruojo apylinkės“ (1996)[2].

Vyresnioji muziejininkė Janina Samulionytė
Vyresnioji muziejininkė eksponatų apskaitai Inga Levickaitė-Vaškevičienė

[1] Virtiniai – labai populiarus valgis Šiaurės Lietuvoje.
[2] Valgymo papročiai ir valgiai (1918–1940) // Pakruojo apylinkės. V., 1996. P. 201-217.
Alus // Pakruojo apylinkės. V., 1996. P. 217-226.