Lietuvos liaudies buities muziejaus archyve saugoma etnografinės medžiagos apie drabužių persiuvimą po Antrojo pasaulinio karo. Žmonės labai sunkiai vertėsi, todėl prašydavo siuvėjų išardyti ir persiūti senus drabužius.
Tuo laikotarpiu daug siūta iš namie austų medžiagų – drobės, milo, čerkaso (pusvilnonio audinio, austo iš vilnonių ir medvilninių arba lininių siūlų). Buvo sunku gauti pirktinių medžiagų. „Pirktinių labai mažai kas turėjo, brangu. Labai sunkus metas“. „Jau nieko nebuvo: nei medžiagos, nei adatos“. „Ką nutverdavai, o ne ką norėjai, ką gavai“. Siuvėjui dažnai tekdavo kombinuoti, pavyzdžiui, švarkelio priekį siūti iš vienos audinio atraižos, nugarą iš kitos ir pan.
Daug darbo užimdavo išardymas. „Išardyt labai sunku, kad niekur neįpjautum medžiagos“. Ardydavo rankomis, su adata. „Reikia išpešiot, išardymas keblus“. „Neturi medžiagų pirkę, tai iš suplyšusių kelnių siuvi, tai sijonus išardai“.
Versdavo senas medžiagas, jas išplaudavo, perdažydavo. Viena Kruonio apylinkių siuvėja moteriškus paltus siuvo ir iš kareiviškų milinių – šinelių. Milines žmonės pirkdavo turguje. Paskui išardydavo, kartais nudažydavo tamsiai raudona spalva. Siuvėjui atnešdavo jau gerai paruoštą vilnonį audinį – išardytą, nudažytą ir išlygintą. „Paltukai būdavo gražūs, ankstesnės siūlės paslėptos ir šinelio nelikę nei ženklo“.
Pašvitinio miestelio siuvėjai kartą atnešė išversti seną paltą. Jis buvo nešvarus, mėšlinas, „gal į tvartą ėjo“. Siuvėja palto nevalė. Paliko tą patį pamušalą, vatą, tik viršų naujai išvertė. Viena senutė paprašė pasiūti anūkei paltą iš seno vatinio. Ji atsisakė ir liepė neštis atgal. „Taip nudėvėtas, gal su blusom. Pasakė, kad nesiūs iš tokių škurlių“. Iš suplyšusių užvalkalų siuvo apatinius marškinius.
Parduotuvėse atsirado taip vadinamasis blatas. Sukneles merginos siūdavosi iš perkelio, štapelio, šilko. „Parduotuvėn atvežė ružavo šilko. Kol nuvežėm linus, kol gavom taškus, negavom šilko. Klasiokė nusipirko ružavo šilko su gėlytėm, o man neliko. Iš juodo atlaso su didžiausiom gėlėm pasiuvo išleistuvėm suknelę“.
Dažniausiai mamos atiduodavo savo sukneles dukroms. Musninkų siuvėja pasakojo: „Ir man mama buvo atidavus, nes iš anksčiau turėjo daug gražių suknelių. Persiuvau sau kašmyrinę baltos spalvos suknią“.
Drabužių, audinių įsigydavo ir iš Latvijos. Anot Skaistgirio siuvėjos, „Pėsčios eidavom į Latviją arba prašydavau, kad parvežtų. Bliuzelę mama nupirko iš Latvijos, tai sūrį, sviesto davė. Parveždavo medžiagų, kurias mainė į kiaušinius“.
Tauragnų apylinkių siuvėja pasakojo, jog ir pati neturėjo daug drabužių. Stengėsi būti išradinga. „Vieną drabužėlį puošdavau gal dešimčia madų. Jei suknutė, tai nuardai juosmenį, padarai sijonuką ir palaidinukę. Randi seną batą, supjaustai, prisiuvi ant kelnių ar rankovių lopus, apykaklaitę uždedi“. Nuo užsakovui siuvamo drabužio dažnai likdavo audinio skiautelių. Siuvėja paprašydavo jų sau ir liepdavo atskaityti iš algos. Paprastai skiauteles atiduodavo už dyką, nors pasitaikė atvejų, kai buvo apkaltinta nesąžiningumu: „Kelnes pasiuvai broliui iš mano medžiagos“.
Muziejaus fonduose saugomų persiūtų drabužių galite pamatyti parodoje „Antras gyvenimas: tvarumas vakar, šiandien, rytoj“, kuri veikia Miestelio Urmininko name iš Kėdainių.
Parengė Rinkinių skyriaus vedėja-vyresnioji muziejininkė eksponatų apskaitai Inga Levickaitė-Vaškevičienė