Lietuvos liaudies buities muziejaus archyve saugoma etnografinė medžiaga apie vatinių antklodžių siuvimą tarpukaryje. Apie tai pasakojo pateikėja Stanislava Cibauskaitė-Daukšienė, gimusi 1920 m. Padievaičio kaime, Kvėdarnos valsčiuje (dabar Šilalės r.). Tėvai – ūkininkai, turėjo 16 ha žemės. Ji baigė Kvėdarnos pradžios mokyklą, keturias Švėkšnos gimnazijos klases. Paskui mokėsi siūti. Siuvėjos amatu vertėsi, kol ištekėjo. Po karo su šeima buvo ištremta į Sibirą. Ten irgi siuvo. Pasakojimas užrašytas 2001 m.
S. Cibauskaitė-Daukšienė turėjo specialų įrenginį – medinį stalo pavidalo rėmą – vadinamąsias staklikes vatinėms antklodėms siūti. Jomis įtempdavo antklodes. Įtempimui naudojami du aštuonkampiai velenėliai, kurių galuose yra medinės žvaigždutės su fiksatoriais. Įrenginį padirbo Padievaičio kaime gyvenęs meistras Strumskis. „Pati paprašiau. Dar į Kauną nebuvau išvažiavusi dirbti, o turėjau tas staklikes ir kaldras siuvau. Kaldrų esu daug prisiuvusi.“
S. Cibauskaitė-Daukšienė antklodes siuvo iš atlaso ir satino. Viršuje – atlasas, apačioje – satinas, viduryje – vata. Pirmiausia ant grindų pasidėdavo viršutinę antklodei skirtą atraižą, kreida nubrėždavo kryžiukų, stačiakampiukų, trikampėlių ornamentus.
Staklikių šonai buvo aptraukti lininiais rankšluosčiais. Prie jų prisiūdavo būsimą antklodę, nors pagal meistro sumanymą medžiaga turėjo būti sutvirtinama balanėle, o ne siuvama prie rankšluosčių. „Dviejų metrų ilgio ir pusantro metro pločio medžiagos gabalą įtiesi į staklikes, pritvirtini šonukus, sudedi vatą, uždengi klijanka, t. y. marle, o ant jo užkloji viršutinę antklodės dalį. Tada atsisėdi ir mažais dygsniukais iš viršaus į apačią duri su adata pagal kreidos surašymą. Kai lig pusės atėjai, rateliukus atleidai, pasiūtą pusę suvyniojai. Šioji pusė gali kristi ant žemės, galima ją kuo nors prisegti. Paskui kitą pusę siuvi.“
Vėliau, ypač kai laikydavo daug žąsų, antklodes jau kimšo pūkais. Pūkines antklodes siuvo siuvimo mašina. „Pasitiesi audeklą ant grindų, storą, namie verptą siūlą įtrini kreida. Siuvant reikia dviejų žmonių, kad padėtų siūlą išsiblokšti. Viename gale vienas palaiko, kitame – kitas, siūlas įtemptas ir išrašai linijomis. Tuomet vis vieną eilę prikemši ir susiuvi mašina. Išilgai, skersai, nereikia nei staklikių.“
Įgytas į muziejų staklikes sustatė dr. Eligijus Juvencijus Morkūnas.
Vyresnioji muziejininkė Inga Levickaitė-Vaškevičienė
