Vasario 24-oji – Vieversio diena, o kartu – ir šv. Motiejaus vardadienis.
Pavasario švenčių papročiai ir apeigos nuo žilos senovės buvo susieti su pasiruošimu besiartinantiems žemės ūkio darbams. Pavasaris pas žemdirbį ateidavo ne su kalendoriniu pavasario pavadinimu, bet su pirmuoju vieversio pasirodymu. Tai apytiksliai buvo vasario 24 d., nuo seno vadinama Vieversio diena.
Vieversys dar vadinamas vyturiu, cyruliu, voversiu. Iš migruojančių paukščių jis pirmasis pargrįžta į tėviškę. Tautosakoje vieversys vaizduojamas kaip pavasario skelbėjas, savo čirenimu žadinantis gamtą ir linksminantis į laukus išeinantį artoją.
Sakmė byloja:
,,Pavasarį žmogus išėjo į laukus arti. O dar anksti, paukštelių nėra nė vieno. Eina vargšas elgeta ir sako:
– Padėk, Dieve.
– Ačiū, – atsakė artojas. – Na, seneli, tu vis keliauji per pasaulį, matai žmones, o ar tau linksma?
Senelis atsako:
– Tai kaip ir visiems.
– O man kažko labai liūdna.
– O ko tau liūdna? – senelis paklausė.
– Užtat, kad anksti, ir joks paukštelis dar nečiulba.
Senelis paėmė žemės, kur buvo žmogaus prakaito lašelis nuvarvėjęs, tą grumstelį pamėtėjo, ir pakilo aukštyn vieversys. O iškilęs aukštai padangėje sučiulbo. Todėl dabar artojo paukštelis yra vieversys.“ (Lietuvių etiologinės sakmės. Dievas sukuria vieversį. Leidykla „Šviesa“, 2007)
Etnologai pasakoja, kad šiam paukščiui buvo skiriamas ypatingas dėmesys. Senoliai taip sakydavo: jeigu vieversys pavėluoja parskristi į savo šventę, pavasaris bus ankstyvas, šiltas, o ankstus paukštelio parskridimas praneša apie ilgai užsitęsiantį šaltą ir žvarbų pavasarį – vieversiukas turės dar „atgulėti“. O dar jeigu lizdą vieversys susuka ant dirvos gubrių, reiškia vasara bus lietinga, ir daržoves ūkininkams teks sodinti sausesnėje vietoje.
Pasak kaimo žmonių, pagal Vieversio dieną spėdavo orus:
Jei vieversys pirmą kartą pragys, sniegas tirps ir ateis pavasaris.
Jei vieversiui užgiedojus pašąla – bus šilta vasara.
Jei vieversys pasirodo per Kazimierines, rugiapjūtė prasidės per šv. Oną.
Jei vieversys sugrįžo, didelių šalčių jau nebus.
Jei vieversiui sugrįžus pašąla, bus šilta vasara.
Jei rudenį vieversiai neskuba išlėkti, bus vėlyva žiema.
Šia dieną net atsisakydavo sunkesnių darbų ir paisydavo draudimų bei patarimų: nebuvo galima sijoti miltų (pasėlius užpuls amarai, miltus – kirminai), plaukų šukuoti (nes vištos kapstys daržus ir gėlių darželius vasarą, žvejams tinklai susisuks). Kaimo merginos turėdavo iki paukštelio sutikimo dienos – vasario 24-osios – suverpti visas vilnas, nes buvo gėdijamos: „Skubėkit verpt, nespėsit – atlėks vieversys, susisuks iš vilnų sau lizdelį“. O jei merginos norėtų veido skaistumą išsaugoti net per vasaros kaitrą, turi šią dieną sniegu triskart gerai nusiprausti. Vaikus suaugusieji paragindavo: „Apibėkit dukart apie trobą, tada – į galulaukę, ir vėl tekini namo – visus metus būsit greiti kaip tas vyturys“.
Atėjus krikščionybei, su šia švente sutapatinta Šv. Motiejaus diena. Rašoma, kad šv. Motiejus buvo apaštalas, paskirtas į Judo Iskarijoto vietą. Į Dvylikos apaštalų misiją jis pašauktas įsitraukti gerokai vėliau, jau po Jėzaus nukryžiavimo. Rašoma, kad šv. Motiejus krikštijo pagonis, gebėjo gydyti žmones. Dėl jo pamokslų žmonės įsiutę ir užmušę šv. Motiejų.
Visiems gražios Vieversio dienos, nuotaikingo ir malonaus pavasario laukimo!
Parengė Lietuvos liaudies buities muziejaus edukatorė Danutė Blaževičienė