Labiausiai šventų Velykų laukdavo vaikai. Velykų bobutė arba Velykė jiems atnešdavo margintų kiaušinių. Ji buvo įsivaizduojama kaip gera senutė arba mergina pamiškėje su kiškiais dažanti kiaušinius. Velykė žinomiausia Aukštaitijoje ir Suvalkijoje.
Iš vakaro vaikai padarydavo Velykės dovanoms gūžteles iš šieno gėlių darželyje, sode, pirtyje. Mama paslapčiomis nudažydavo kiaušinių kitomis spalvomis arba pasikeisdavo su kaimynėmis, kad mažieji nesuprastų apgaulės. Juos padėdavo į jau paruoštas gūžteles arba gryčioje ant palangės, po suolu, prie krosnies. Kiek buvo džiaugsmo radus! „Kiaušinis – turtas vaikui, negi taip kaip dabar? Kiaušinį retai beišvirdavo, tai Velykė laukiamiausia viešnia“ („Velykų rytą lelija pražydo“, V., 2007, p. 206).
Labai jautriai apie Velykų bobutę parašė Vincas Kudirka. Jis prisiminė, kaip šventės išvakarėse iš balanėlių pasiruošdavo lizdą, kuriame iš ryto rasdavo margutį. „Motina sakydavo, kad tai atneša vaikams Velykų bobutė. Kaip aš norėjau ir taikiausi pamatyt tą gerą bobutę, bet nė sykį nepasisekė, nors margutį atnešdavo kasmet. Numirė motina, ir daugiau niekad neatlankė manęs Velykų bobutė, nors lizdelį buvau bandęs pritaisyt“ (Vincas Kudirka. Raštai. t. 2, V., 1990, p. 599).
Lietuvos liaudies buities muziejuje Velykų bobutė – Edukacijų ir renginių skyriaus vedėja Danutė Blaževičienė vaikų laukia per Velykų šventę, balandžio 22 dieną, 12 valandą.
Buities, verslų ir amatų skyriaus vedėja Janina Samulionytė ir vyresnioji muziejininkė Inga Levickaitė-Vaškevičienė