Pasitikdami rugsėjį ir ieškodami spintose šiltesnių aprėdų, lininius, jei jų tebeturime, greičiausiai pagarbiai atidėsime kitai vasarai: jie tikrai padeda iškęsti vis stiprėjančias kaitras. Nors pirmo rudens mėnesio pavadinime perskaitome pagrindinio maistinio augalo – rugio – kelio pradžią ir tik spalis mus nukreipia link „rengiančiojo“ lino, tačiau dar rugpjūčio pabaigoje – rugsėjį (priklausomai nuo auginimo paskirties) prasidėdavo linarūtė – linų rovimas ir lino „mūka“ – ilgas pluošto apdorojimo kelias, kurio, pasak sakmių, nė velnias neištvėrė. O kaip ištvėrė anų laikų augintojai – ar mes galime įsivaizduoti dabartiniame visiškai pakitusių technologijų laike, pirkdami svetur užderėjusias ir išaustas „drobeles“?
Lietuvoje pluoštiniai linai yra tradiciniai augalai, auginti net prieš 4000 metų. Didžiausias augintas plotas buvo 96 300 hektarų (1940). Iki II pasaulinio karo už linų žaliavas, eksportuotas į užsienį, Lietuva kasmet gaudavo vidutiniškai po 38,5 mln. litų. Pagal linų eksportą Lietuva užėmė trečią vietą pasaulyje. Plačiau apie linus skaitykite: https://www.vle.lt/straipsnis/linai/
Prisiminkime tik keletą žaismingų linarūtės Aukštaitijoje epizodų, aprašytų žymaus lietuvių fotografo, etnografo ir kraštotyrininko Balio Buračo:
Aukštaitija – turtingas linų kraštas. Rudeniop čia visų kaimų galūlaukių padirviuose matyti auksu geltonuoją nunokę lineliai. Kai kur pabarėly nuskamba ir linksma rovėjėlių dainelė. Linas – bene vienintelis mūsų laukų augalas, nusipelnantis tokios pagarbos, kad būtų apdainuojamas daugely senųjų mūsų tautos dainų. O tokia pagarba linui galbūt teikiama todėl, kad jis mus rengia. Be to, senovės įsitikinimu, linas turįs ypatingą galią kovojant su velniais, raganomis ir kitomis piktomis dvasiomis.
Rytmetį iš Smilgių kaimo išeina būrelis rovėjėlių, linarūtiškai pasipuošusių, baltomis drobinėmis prijuostėmis pasidabinusių. Vienos jų nešasi ąsočius parūgštinto vandens, kitos – po kūlį šiaudų linų kūliaraiščiams.
Išeina į laukus „lininę“ dainą traukdamos. <…>
Laukuose išsirinkusios, nuo kurio krašto pradėti rauti, tariasi, kuri ves barą – bus baravede.
Baravedė turi turėti „tiesią akį“, būti gera dainininkė ir patyrusi linų rovėja. Išvesi tiesų barą – gausi kaip linas tiesų vyrą.
Prieš pradėdama pirmą saują rauti, ji prašo dievo pagalbos: „Dieve, duok sveikoms nurauti, suverpti, išausti ir kraitelin sukrauti.“
Linarūtė pradedama su daina: „Dainuokime, baltesnės drobės bus!“ <…>
Pirmosios saujos linais rovėjos apsijuosia pusiaują – „kad nesopėtų“. <…>
Staiga linarūtės daina nutrūko. Kastulė – pirmoji rado dvilypį suaugusį liną, vadinamą lyne, ir džiaugdamasi ėmė garsiai šaukti:
– Lynę, lynę radau!
– Lynė, tikrai lynė, – pritarė kitos. – Duok šen. – Ir paėmusios lynę, padarė iš jos vainiką ir uždėjo jį Kastulei ant galvos.
– Laimė, Kastulė rado lynę, vadinasi paskutinę linarūtę vainikuota linelius rauna – šiemet ją apmartuosim1. Tiesų barą vesk, Kastule, kitaip tave tiesus bernelis pames ir gausi kokį šleivą, kreivą. <…>
Linelius roviau,
Rankas mazgojau –
Nuskandinau žiedelį
Į maružių dugnelį.
Parengė vyresn. muziejininkė Vida Olechnovičienė
1Apmartuoti – nuėmus vainiką, uždėti jaunajai nuometą.
Parengta pagal Balio Buračo straipsnį „Aukštaičių linarūtė“, publikuotą knygoje „Lietuvių darbo tradicijos ir papročiai“. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2018, p. 145–148.
