XX a. pradžioje Šv. Velykų valgius bažnyčioje šventindavo visoje Lietuvoje, bet iki mūsų dienų šis paprotys išsilaikė tik Dzūkijoje. 1980 metais Dzūkijoje (Jakėnų kaime, Matuizų apylinkėse) įgyta XIX a. pabaigos pintinė (karbijaitė). Ją dzūkai naudodavo tik kartą metuose, per šventas Velykas. Ji buvo skirta Šv. Velykų maistui į bažnyčią vežti ir niekam kitam. Pintinę laikydavo svirne ar ant namo aukšto, tik prieš Velykas atsinešdavo į pirkią. Šeimininkė į karbijaitę įdėdavo kepalą ar pusę kepalo duonos, pyrago, druskos, kumpį ar kiaulės pažandę, dešros, sūrio, sviesto. Margintus kiaušinius sudėdavo pintinės viršuje, kad nesudužtų. Pintinę kartais apjuosdavo juosta, kad būtų patogiau nešti. Pintines su valgiais sustatydavo bažnyčios viduryje ir kunigas eidamas pašventindavo šventu vandeniu. Prieš šventinant pintines atidarydavo. Iki XX a. pirmos pusės tikėta, kad kas Velykų rytą greičiau namo sugrįš ir pirmas atsigavės, tas tais metais pirmiau kitų darbus nudirbs, to bitės daugiau spiečių išleis, to gyvuliai bus sveikesni. Užtat keliai buvo pilni lenktyniaujančių. Jeigu Velykos šaltos, namo skubėdavo rogėmis, o jei šiltos – vežimais. Tai buvo galimybė ūkininkams pasipuikuoti arkliais, kad jie nenualinti ilgos žiemos, kad jiems užteko pašaro. Jauni, nevedę vyrai atkreipdavo merginų dėmesį. Ukmergės r. pasakojo: Jei pirmas sėsi prie pašventinto stalo, tai ir rugius pirmas sutvarkysi. Rugiai už viską svarbiausia. Grįžę namo, išima šventintą maistą, sudeda į indus ir sėdasi valgyti Šv. Velykų pusryčių. Ši pintinė eksponuojama muziejaus dzūkų kaime Musteikos sodybos pirkioje
Buities, verslų ir amatų skyriaus vedėja Janina Samulionytė