Lapkričio 30-oji žymi pirmąją žiemos šventę – šv. Andriejų – ir Advento bei saulės grįžtuvių laukimo pradžią. Krikščioniška prasme Advento metu laukiame Jėzaus Kristaus gimimo. O ikikrikščioniška prasme daug kas laukia saulės – kada ateis šviesesnis metas, kada saulė pakils šiek tiek aukščiau. Vieni laukia saulės, kiti – Jėzaus Kristaus gimimo, kiti – ir to, ir to.
Advento pradžia – laikas, kai prasiveria anapusinis pasaulis, kada vėlės tarsi priartėja. „Dar senieji metai nesibaigę, naujieji neprasidėję, gamtoje vyrauja tam tikras chaosas, maišosi gyvieji ir mirusieji, dangus ir žemė. Prasideda paslaptingas būrimo metas“. Merginoms burtis buvo aktualiausia, mat neištekėti reiškė nelaimę: „Tėvai jau mirę, netekėjusi nei broliui reikalinga, tad jai ištekėti buvo gyvybiškai svarbu. Nes arba ji kažkur davatkauti į „špitolę“ įsitaisys, kai ateis metas, arba vergaus broliui ar kitam giminaičiui“.
Šv. Andriejaus dieną merginos burdavosi įvairiai. Vienas populiariausių būdų – su vyšnios šakele: „Andriejun sodzina vyšnias. Nuskina sakutį ir deda vandenin. Jei Kalėdom pražydzi, tai jau ištekės, o jei ne – tai dar liks mergos“. Daug kur Lietuvoje merginos, norėdamos susapnuoti joms žadėtąjį, šv. Andriejaus dieną pasiima saują kanapių, aguonų ar linų sėklų (sėmenų), nueina prie šulinio ir, tris kartus apeidamos apie jį, kartoja „Sėju, sėju kanapes aplink šulinėlį / Duok, Dieve, žinot, su kuo būsiu visą vieką gyvent“ ir išbarsto sėklas. Po to iš karto sugrįžta namo, po pagalve pasideda vyrišką drabužį ir atsigula tikėdamos, kad jų sapnas bus pranašingas. Dar viena pateikėja iš Varėnos raj. Papasakojo apie tokį būrimą: „Per Andriejų visap burėm, bet tankiausiai tai pavožtam po lėkšti rąžančių, lėlį, žiedų. Mergos traukia. Jei rąžančių randa – bus davatka, lėlį – mergų vaikų turėsi, žiedų ištekėsi“.
Etnologas prof. Libertas Klimka išsiburti ateitį senoviškais būdais siūlo ir miestietėms merginoms: tereikia po lova, ties galva, pastatyti dubenį vandens, ant jo viršaus uždėti balaną – „tiltą“. Ką susapnuos tuo keliu jojantį arba kas už rankos paėmęs ves – tas bus tikrasis. Dubuo turi būti molinis, o balana – iš nedažyto medžio.
Pasak L. Klimkos, šv. Andriejus – pirmoji žiemos šventė, per kurią valstiečiai spręsdavo apie kitų metų orus ir derlių. Jei per šv. Andriejų gausu sniego – išaugs geras vasarojus, ypač užderės pupos, žirniai, vikiai. Jei saulėta – gerai derės daržovės, o jei šalta – vasara bus karšta su perkūnijomis. Jeigu drėgna – gražiai rugiai žydės ar bus pilni aruodai grūdų. Beje, po šv. Andriejaus žmogus jau drąsiai galėdavo į mišką važiuoti, mat meška įmigo žiemai, o giriose karaliauja briedis.
Ekskursijų vadovė – edukatorė Danutė Blaževičienė
Literatūra:
Atvažiuoja Kalėdos. Advento-Kalėdų papročiai ir tradicijos, sud. Skirmantė Valiulytė, Lietuvos liaudies kultūros centras, 2000
Libertas Klimka, Saulės ratu, mėnulio taku. Lietuvių kalendorius, Mintis, 2008
⠀