Interaktyvus žemėlapis
Paroda Darbastalis
„Senosios medinės prakartėlės iš Lietuvos bažnyčių 2“
Leles

„Verslas, verslas, verslas“ Vienos šeimos verslo dokumentų paroda

Parodoje pristatoma pluoštas vienos šeimos verslo dokumentų. Dokumentai atrinkti taip, kad matytųsi plati verslo partnerių „puokštė“, jų pasiskirstymo geografija, jos kitimas. Chronologiškai šeimos verslas vystomas nuo XIX a. pab. iki 1945 m., kuomet tuometinė valdžia nebeišdavė prekybai leidimo. Archyvinis palikimas gana gausus. Kasmet į archyvą patekdavo 100-300 dokumentų. Dokumentai sugrupuoti archyvo sudarytojų.

Šeima verslu vertėsi seniai. Dar XIX a. pab. Rapolas Morkūnas darė karstus, prekiavo tabaku. Jo sūnus Antanas Morkūnas (gimęs praėjus vos 10 metų po baudžiavos panaikinimo) taip pat buvo labai sumanus verslininkas: nuomojo žemės iš pusės ir vertėsi gyvulininkyste. Jo bandą sudarė iki 200 karvių. Įdomu tai, jog Antanas didelių mokslų nebaigė, nes pinigų užteko tik dviejų vyresnių brolių batams. O į mokyklą basas juk nenueisi… Tačiau mokytis troško: su broliais kartu ruošdavo pamokas, o rašto darbus atlikdavo ant šviežiai nuobliuotų lentų karstams. Meilė knygoms paskatino jį užsiimti knygnešyste, o vėliau įkurti knygyną. Dirbo ir kaip statybų rangovas: statė namus ir tiesė kelius.

Jau prieš I-ąjį pasaulinį karą A. Morkūnas apsigyveno Kėdainiuose. Vertėsi namų nuoma. 1915 m. Kėdainių gyventojai Rusijos imperijos valdžios įsakymu (artėjant vokiečiams) kaip nepatikimi turėjo palikti šį miestą: žydai per 24 val., o katalikų tikybos – per tris paras. R. Morkūnas, nepaisant bauginimų, atsisakė vykti ir liko Kėdainiuose. A. Morkūnas su visa šeima pasitraukė į Vilnių. Čia prekiavo maisto produktais, nusipirko netgi mėsos fabrikėlį, nuomojo kepyklą. Verslui buvo įsigijęs karuselę. Vilnius, deja, nebuvo galutinė kelionės stotelė.

Su paskutiniu evakuaciniu ešalonu A. Morkūno šeima pasitraukė į Rusijos gilumą. Pakeliui, apšaudant ešeloną, žuvo sūnelis; ne kartą apiplėšė plėšikai. Taganrogą pasiekė be nieko, tik su krūva vaikų. Grėsė badas. Fabrike „Baltijskij snariadnyj zavod“ (evakuotame iš Rygos) A. Morkūnas padirbo tik vieną dieną. Grįždamas iš darbo, pamatė skelbimą, kad prekybai nuomojama patalpa. Pardavė turėtą vestuvinį žiedą ir didelę vilnonę skarą. Už gautus pinigus nusipirko pusę veršio. Kitą dieną skerdiena jau kabėjo ant kablių naujai atidarytoje mėsos parduotuvėje. 3000 fabriko darbininkų tapo potencialiais klientais. Labai sėkminga buvo ir prekyba cukraus fabriko atliekomis. Sirupą pirkdavo vagonais, o parduodavo puodais. Šis verslas taip sekėsi, kad valdžią perėmus Kerenskio šalininkams iš A. Morkūno sekvestravo 6 vagonus su sirupu, o 12 konfiskavo.

Netrukus jau teko trauktis nuo bolševikų. Arklių traukiamais vežimais pasiekė Kijevą. Čia irgi prekiavo. Laikraštyje perskaitė žinutę, kad kuriasi Lietuvos Respublika. Susijaudinęs net apsiverkė ir liepė žmonai rengti vaikus į kelionę.

Kėdainiuose, Radvilų gatvėje, rado išplėštus namus, žole apžėlusią gatvę. Dar neišsikrovus mantos, prisistatė vokiečių žandaras ir už netvarkytą gatvę nubaudė 4 markių baudą arba kalėjimu. Vėl ėmėsi verslo: namuose atidarė riestainių kepyklą, knygyną. Kartu su broliu Pranu įkūrė kino teatrą „Milda“ (vėliau jį perėmė žydų verslininkai ir pavadino „Rekord“).

Nuo 1921 m. knygynas tapo legalus. Jame buvo galima nusipirkti grožinės literatūros knygų, vadovėlių, atviručių, įvairių raštinės prekių, popieriaus, šapirografo reikmenų, žvakių ir net akinių. Graudulį kelia faktas, kad besikurianti Kėdainių miesto savivaldybė knygyne teužsakė tik 4 lapus popieriaus. Didžiausią apyvartą pradžioje sudarė prekyba vadovėliais, sąsiuviniais ir kitom mokyklinėm prekėm. Jomis buvo aprūpinamos visos Kėdainių miesto ir apskrities mokyklos. Ilgainiui prekių asortimentas plėtėsi: prekiauta manufaktūros, galanterijos prekėmis, net kaliošais. Geras prekybininkas buvo tik tas, kuris labai jautriai reaguodavo į klientų poreikius.

  1. Morkūnas buvo apsiskaitęs, lengvai bendraujantis, puikus pašnekovas. Mokėjo lietuvių, rusų, lenkų, ir greičiausiai žydų kalbas. Turbūt šios charakterio savybės įtakojo, kad net du kartus buvo išrinktas Kėdainių miesto burmistru (1924-1927). Labai rūpestingai ėjo savo pareigas. Smilgos upeliui keičiant vagą, namams Smilgos gatvėje iškilo grėsmė būti paplautiems. A. Morkūnas, kaip burmistras, organizavo upelio krantų sutvirtinimą. Braidžiodamas po vandenį, peršalo ir, susirgęs plaučių uždegimu, mirė.

Verslą teko perimti vyriausiajai dukrai Marijonai Morkūnaitei ir vyriausiam sūnui Marijonui Morkūnui. M. Morkūnas taip pat buvo labai linkęs verslui. Tesulaukusiam vos 13 metų, tėvas jau buvo pavedęs vadovauti parduotuvei, įsikūrusiai Gedimino g. 58. Jis savarankiškai važiuodavo užpirkti prekių į Kauną. Kauno žydų prekybininkai atkreipė dėmesį į vaiko gebėjimus ir patarė nemesti mokslų mokykloje, nes ir mokytas gali dirbti versle. Šio patarimo buvo paklausyta.

Įpėdiniai toliau vadovavo verslui. M. Morkūnas paveldėjo tėvo komunikabilumą. Buvo labai visuomeniškas: priklausė šaulių sąjungai ir kitoms jaunimo organizacijoms. Aktyviai dalyvavo renkant lėšas ginklų fondui, rėmė Vilniui vaduoti sąjungos veiklą, laikraštį „Verslas“. Kartu su kitais sukūrė bendrovę „Audeklas“.

Knygyno ir manufaktūros verslas Morkūnams labai gerai sekėsi. M. Morkūnas pasitelkė Kėdainių amatininkus (siuvėją Tadą Kanaporių, batsiuvį Antantą Gudžinską ir kitus), kurie savo gaminius tiekė jo parduotuvei. Pati M. Morkūnaitė siuvo apatinius baltinius: marškinius ir ypatingai gero modelio kelnes. Manufaktūros parduotuvėje buvo galima įsigyti visą aprangą: nuo skrybėlės iki batų. Čia prekiauta ir medžiagomis mokinių, šaulių, kariškių uniformoms, dvasininkų sutanoms. Pirkėjas galėjo įsigyti religinių reikmenų, netgi užsisakyti karstą.

1940 m., SSSRS aneksavus Lietuvą, prekyba buvo sustabdyta. 1941 m. Morkūnai verslą, kaip pagrindinį pragyvenimo šaltinį, tęsė, nes reikėjo rinktis: arba darbo tarnyba Reichui, arba toliau aprūpinti mokyklas vadovėliais, kanceliarinėmis prekėmis ar žaislais.

Vokiečių okupacijos metais marga verslo rinka prarado daug. Sunaikinti visi prekybos partneriai žydai. Išlikę dokumentai rodo, kaip buvo ideologiškai prievartaujami Lietuvos gyventojai, o tuo pačiu ir verslininkai. Atsirado monopolinės organizacijos, kurios nurodinėjo verslininkams, ką, kam ir po kiek pardavinėti ir kaip šlovinti Reichą. M. Morkūnaitė, perduodama savo kaimynėms maistą į getą, buvo net apšaudyta.

Šis slogus laikotarpis pasibaigė su sovietų armijos sugrįžimu, bet džiaugsmo neatnešė ir antroji sovietų okupacija. Leidimų prekybai nebeišduodavo. Teko keisti profesiją.

 

Renginiai rugsėjį
P
A
T
K
P
Š
S
1
2
3
4
5
6
7
8
9
10
11
12
13
14
15
16
17
18
19
20
21
22
23
24
25
26
27
28
29
30
Smiley face

Partneriai ir rėmėjai

Malsena_logo 

 

kauno_diena

tau-lt

 

LRT_logo12aidaikitasp4mazas2017
Rumsiskiu_baldai_permatomas fonasLietuve.lt logotipas internetui

 

 


biodinamikos logo

husqvarna-comkaisiadorieciams-logo-tekstas 

Logotipas_Reformacijai500

Lietuvos_muziejai_logotipas_naujasLMA-logo-melynas

 

eeagrants-lttautinio kostiumo metaiLT100-tinklapiams-2
Kult_pav_skaitm_logo_lietuviskas_pakoreguotas_Ilogo_muzieju_kelias_2013_1_dlogo su seseliuETNO_logo_2013_PANTONE_2