Išaušo ypatingas Verbų sekmadienio rytas. Šiandieną viso pasaulio krikščionys švenčia iškilmingą Jėzaus Kristaus įžengimą į Jeruzalę. Anuomet Karalių ir Mesiją sveikindami žmonės po kojomis klojo drabužius ir palmių šakas. Šiandieną jas simbolizuoja į bažnyčią šventinimui nešama augalų puokštė – verba.

Lietuvoje ir senas, ir jaunas ją Verbų sekmadienį nešėsi į bažnyčią ir mišių metu rankoje laikė, kad velnias uodegos neįkištų.


Pagrindiniai verbos augalai Lietuvoje – gluosnis ir kadagys. Pagal jų svarbumą puokštėje Lietuva dalijasi į dvi dalis: rišant Verbų sekmadienio puokštę aukštaičiams (išskyrus rytų aukštaičius), suvalkiečiams ir žemaičiams būtina nuskinti paprastojo kadagio (Junperus communis L.) šakelę: Kadagys svarbiausias. Gluosnis tik dėl grožio.; dzūkams ir rytų aukštaičiams verboje svarbiausios verba arba verbele vadinamų gluosninių augalų rykštelės. Taip vadino ir į verbą skynė anksti pavasarį pirmiau lapelius skleidžiančius ir tik vėliau sužydinčius gluosnius, blindes, karklus ir žilvičius (Salix L.). Sakydavo: Užvis svarbiausia verbukės šakelė. Turi būti su lapeliais, ne su katinukais. Moterys tris šventą trejybę simbolizuojančias verbos šakeles dėl grožio puošė kadagiu: Ėgliukas – kas tynai – tik dėl kvapo ir grožio, o verba – tikra šventenybė. Vyrai ir jaunuoliai dėl verbos puokštės daug galvos nesuko – į bažnyčią ėjo nešini tik verbos šakelėmis, kurių pakeliui ir nusilauždavo. Jaunuolių verbos rykštės buvo ilgesnės nei vedusių vyrų, nes po mišių smagiai nuplakdavo jomis ne tik vieni kitus, bet ir patikusią merginą.

Jei vedusiam vyrui verbą į ranką įsprausdavo žmona, jis nešdavosi taip vadinamą „pilną“ verbą – iš verbos ir kadagio. O štai jaunoms merginoms buvo svarbus grožis, tad verbą puošė blindės (Salix caprea L.) šakelėmis su kačiukais, pridėjo mažosios žiemės (Vinca minor L.) ir paprastosios bruknės šakelių (Vaccinium vitis – idaea L.), darželyje išaugintų ir sudžiovintų darželinio šlamučio (Hellichrysum bracteatus L.) žiedų. Verbą dailino apsukdamos ją spalvotais
geltonais, žaliais, raudonais vilnoniais siūlais. Sumanios ir kruopščios merginos iš krepinio popieriaus susukdavo mažas roželes ir žaliu siūlu jas pririšdavo prie kadagio. Dzūkijoje daug tokių pačių roželių pririšdavo prie pagaliuko, jį apsukdavo plona žalia krepinio popieriaus juostele ir įrišdavo į verbą. Verbos kotelį apsukdavo baltu popieriumi ir aprišdavo spalvotu, dažniausiai raudonu, siūlu.


Po Šventų Mišių su verba nuplakdavo drauge atvykusius šeimos narius, gimines ir draugus. Grįžusieji iš Mišių visuomet pašventinta verba plakdavo namie likusius vaikus, paliegusius senelius ir ligonius. Verba plakant suduodama per pečius sakant: „Verba muša neužmuša, už šešių naktų – Velykos!“. Ir vaikus, ir suaugusius plakant linkima sveikatos, vaikams dar palinkima augti ir būti greitiems.


Mielieji, būkite sveiki, gražūs ir lydimi sėkmės!⠀

Miškotvarkos ir kraštovaizdžio skyriaus vyresnioji muziejininkė Rasa Žumbakienė