VELTINIŲ VĖLIMAS

Moteriški veltiniai, 1925 m., 30×26, LBM 25683/1,2. Vyriški veltiniai, 1940 m., 39×35, LBM 3876/1,2.

⠀
Vilnos vėlimas – vienas iš archajiškiausių žmonių verslų. Pasak legendos, pirmasis vilnonis kilimas gimė dar Nojaus laive, kuomet mažame garde laikomos avys, besišerdamos metė vilną ant grindų ir ją trypdamos ilgainiui suvėlė kilimą. Archeologai pirmųjų veltų gaminių atsiradimą datuoja VI–V a. pr. m. e. Surinkę besišeriančių laukinių gyvūnų vilną senovės žmonės gamino iš jų primityvius rūbus, uždangalus bei patiesalus. 19 a. pirmoje pusėje veltiniai paplito Rusijoje, 19 a. antroje pusėje – ir didelėje Lietuvos dalyje, kuri tuo metu buvo carinės Rusijos sudėtyje. Lietuvoje veltinius veldavo patys valstiečiai ir vėlimu užsiimantys keliaujantys arba vėlyklose dirbantys amatininkai veliušiai. Veltiniai būdavo skirtingo standumo (įvėlimo). Minkštesni avėti su naginėmis, vyžomis ar kaliošais. Kietesni veltiniai avėti atskirai.

⠀
1991 m. Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuvos ekspedicijoje aprašiau veltinių vėlimą Plateliuose. Papasakojo vietinė gyventoja Filomena Mikaitė-Jankauskienė, g. 1913 m. Anot Filomenos, XX a. 4 deš. Plateliuose veltinius vėlė Verkutaitis. Filomena velti išmoko tik po Antrojo pasaulinio karo. Jai talkino sūnus.

⠀
Už veltinių nuvėlimą mokėjo 25 rb. Veliant pirmiausiai iš tankaus audinio iškerpa veltinio trafaretą, kuris buvo ženkliai didesnis nei būsimas veltinis. Ant grindų paskleidžia nestorą iškarštų vilnų sluoksnį, iš kurio išplėšia keturis trafareto formos vilnų gabalus. Vilnonė dalis turi būti iš karto didesnė už medžiaginį trafaretą. Kiek didesnė, priklauso nuo vilnos vėlimosi. Pavasarinio kirpimo vilnos geriausios veltiniams. Vilnų vėlimąsi tikrina įdėję vilnų gniužulėlį į šlapią skarelę ir patrynę. Jei susivelia, neišardysi, – gerai, Jei nesusivelia, traukiant ištįsta, – blogai. Tada šiltu vandeniu sušlapina paklodę („drobulę“) ir ant jos sudeda visus keturis išplėštus vilnos gabalus. Suvynioja. Ant stalo pasidėję paritinėja, kad vilnos susikabintų, paliktų kaip medžiagėlė. Trina ne per daug, – tik kad vilnos sukibtų. Išvynioja. Išima apveltą vilną. Tuomet ant paklodės padeda vieną vilnos gabalą ir ant jo medžiaginį trafaretą. Vilnonio gabalo pradinis ilgis paprastai būdavo apie 40–45 cm. Trafaretas, aulo dalis, visad ilgesnė už vilnones dalis, išlindusi. Visą likusią vilną padalina į keturias lygias dalis, kad veltinai išeitų vienodi. Uždeda ant vilnonės formos trafaretą, vilnonės dalies kraštus užlanksto virš trafareto. Lenkdami vilną padrėkina, kad nesikeltų, šlapia geriau priliptų prie medžiagos. Tada ant viršaus uždeda kitą vilnonę formą, apverčia ir vėl aplanksto kraštus. Virš aplankstytos dalies deda ¼ dalį likusios vilnos. Ant „letenos“ (pėdos) taiko storiau, ant „staibio“ (aulo) ploniau. Viską aplanksto drėgna drobule. Pradedant pėdos dalimi, susuka į ritinėlį ir ritinėja, ritinėja, kol apsivelia. Tuomet išvynioja, – vilnos jau apkibę. Tada vilnomis apdeda kitą veltinio pusę. Ir vėl kartoja tą pačią procedūrą kaip su pirma puse. Taip pagamina veltinio pusgaminį vienai kojai. Išima iš vidaus trafaretą. Veltinį išverčia, nes vidinė pusė prie audinio gražiau susivelia. Išversti patogiausia ant šluotos koto. Ant koto ir kulną ištaisydavo. Nuimtą nuo koto veltinį pamirko karštam vandeny ir įkišę ranką į vidų išlygina, kad nebūtų raukšlių. Išverstą veltinį vėl aplanksto drobule ir paritinėja. Ir taip kelis kartus, kol vidus jau nekimba. Po to padaro tokį pat veltinio pusgaminį kitai kojai. Daugiau paklodės nereikės, ją galima padžiauti. Veltinius toliau merkia į šiltą vandenį ir vynioja paspaudžiant vieną kartą išilgai (aulas susiaurėja ir pėda trumpėja), kitą kartą skersai (aulas trumpėja ir pėda siaurėja). Veltinį ritinėjant vis apverčia, t. y. vieną kartą suka į vieną, kitą kartą į kitą pusę. Taip formuoja veltinį pagal reikalą sukdami tai per vertikalią, tai per horizontalią ašį. Vis merkia į karštą vandenį. Suvelia iki reikiamos normos. Baigus velti, veltinis turi būti 1 cm mažesnis negu reikia. Išmiera turi atitikti tik išorinius veltinio matmenis, o ne vidinius. Tuomet į vidų varo kurpalį („korpulį“) žmogaus kojos dydžio. Blauzdos kurpalis iš dviejų pusritinio formos dalių. Tarp jų varo plokščius kylius,– net veltinis trata. Taip veltinį ištempia pagal reikiamą blauzdos plotį. Po to su visais kurpaliais ir kyliais padžiauna palei krosnį pėdom į viršų, kad vanduo nuvarvėtų. Nuvarvintus išdžiovina, padėję ant pagalių, sukrautų viršum viryklės rinkių. Džiovina paguldę ant šono. Kai veltiniai gerai išdžiūsta, visi kurpaliai lengvai iškrenta. Išdžiūvę veltiniai buvo gauruoti. Gaurus apsvilina uždegtu laikraščiu ir nutrina šepečiu. Baltų veltinių nesvilina, bet apkarpo žirklėmis. Moteriškiems veltiniams reikia 800 g vilnų, o vyriškiems 1 kg.