Kaip kontrastas jaukioms sodyboms, nuošaliau, atskirtas miškeliu įsikūręs Tremties ir pasipriešinimo sektorius. Šis sektorius įrengtas tik po 1990 m., kai Lietuva atgavo Nepriklausomybę ir atsirado galimybė garsiai kalbėti apie šį skaudų istorijos etapą. Tremties ekspozicijos iniciatoriai ir kūrėjai – Laptevų jūros tremtinių brolija „Lapteviečiai“.

Čia stovi neįprastas, velėna dengtas statinys – jurta – ir aklinas, tik su mažučiais, spygliuota viela apraizgytais langeliais, gyvulinis vagonas. Neturintys nieko bendra su tradicine lietuvių kultūra, šie statiniai primena skaudų Lietuvai 1941–1953 m. tremčių laikotarpį, kurį taikliai vienu sakiniu apibūdino žurnalistė Laima Kanopkienė: „Svetima kalba kalbantys vyrai šautuvų buožėmis sudaužė krištolinę lietuviško kaimo tylą“.

Tiems, kurie prie Laptevų jūros slėpėsi jurtoje nuo geliančio vėjo ir šalčio, tiems, kurie niekad iš ten negrįžo, tiems, kurių šeimos ir sodybos buvo išdraskytos – pastatyti paminklai.

Pravienos upelio šlaite įrengtas gerai užmaskuotas partizanų bunkeris.

Šiame sektoriuje vyksta išskirtinė edukacija „Tautos tremtis“ su 1941-ųjų metu tremtine Irena Saulute Valaityte-Špakauskiene (išsamiau čia).

Pamatykite tremties ir pasipriešinimo sektorių 360 laipsnių kampu!

Videofilmai apie 1941 m. tremtinės Irenos Saulutės Valaitytės-Špakauskienės, Laptevų jūros tremtinių brolijos „Lapteviečiai“ narės, išgyvenimus: