Sveikiname Jus su šv. Kalėdomis! Ar jau išpakavote Kalėdų Senelio atneštas dovanas? O ar žinojote, kad senuosiuose lietuvių papročiuose figūravo ne Kalėdų Senelis, bet Kalėda? Nors šiemet jis greičiausiai neužsuks pasilabinti, tačiau kviečiame sužinoti, kaip jį atpažinti, ką jam sakyti ir ką duoti, kad kitais metais būtume pasiruošę!

Etnografas Balys Buračas taip aprašė Kalėdą: „Seniau kai kuriuose Ukmergės, Panevėžio ir Rokiškio raj. apylinkėse buvo paprotys vaikščioti po kaimus pasirėdžius „Senųjų Metų diedu“, kai kur vadinamu „Daduliu“, „Kalėda“ ir kt. Iškalbus vyrukas apsivilkdavo išvirkščius baltų vilnų kailinius, susijuosdavo rankšluosčiu arba pančiu, užsidėdavo kailio kepurę arba mažą priegalvėlį. Prie smakro iš pakulų kuodelio pasidaro barzdą. Ant nugaros padaro minkštą kuprą. Pasiėmęs krepšį ir šakotą pagalį brenda per kaimo pusnis, kur žino, kad yra vakaruškos ar šiaip jaunimo daug. Su „Daduliu“ kartu eina susikibusių piemenų ir vaikėzų virtinė. Priėję trobelę pabaladoja į duris. Viduje esą klausia:– Kas čia?⠀
– Aš Kalėda, – atsako „Dadulis“. – Atėjau iš ano krašto, kur miltų kalneliai, medaus upeliai, alaus ežerėliai, saldainiais ten lyja, baronkomis sninga. Nešu skarbą pilną tarbą, laimę, derlių ir kitokį labą. Prašau dureles atidaryti ir į aną kraštą nebevaryti.

Kai duris atidaro, „Dadulis“ gieda sveikinimo giesmę:

Sveiki, sulaukę Kalėdų šventų,
Kad Dievas duotų sulaukt ir kitų!
Už priėmimą svečio brangiausio,
Kad Dievas duotų viso geriausio!

Įėjęs į trobą Dadulis apdovanoja vaikus riešutais, pyragėliais ar riestainiais. Su vaikais pašoka, žaidžia su jais ratelius, žaidimus. Šeimininkas pavaišina, į krepšį įdeda kokį pyragėlį ir toliau keliauti išleidžia.Taip jis eina iš kiemo į kiemą.“