Interaktyvus žemėlapis
Karantinas 2020

ŠV. HUBERTO – NE BET KOKIOS MEDŽIOKLĖS GLOBĖJO DIENA

Dar 1920 metais spalio 27 d. garsaus gamtininko ir gamtosaugininko, profesoriaus Tado Ivanausko iniciatyva buvo įkurta Taisyklingos medžioklės ir žūklės draugija, kurios tradicijas šiandien tęsia Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija. Keliaudamas ir medžiodamas Dzūkijos miškais dar iki šios draugijos įkūrimo, būsimasis profesorius apsistodavo pirkioje, atsidūrusioje Lietuvos liaudies buities muziejuje. Nesuspėjusiems šį sezoną apsilankyti joje, kviečiame virtualiai susipažinti su ne tik šio „hubertinės“ medžioklės atstovo inventoriumi bei trofėjais, bet ir šventojo Huberto paveikslu su liaudiškąja jo interpretacija, istorijomis iš medžiotojų gyvenimo bei išgyvento gamtos keršto kartėliu čia (žiūrėti nuo 9:20 min.).

Šv. Huberto diena ypač aktuali šiandien, kai gamtosauga visame pasaulyje – prioritetinė sritis, nors nuo barbarų-medžiotojų, apsivyniojusių „gėdą“ laukinių žvėrių kailiais, atrodo, nušuoliavome tūkstantmečius… Pirmykščiam žmogui buvusi išgyvenimo būtinybe, medžioklė vėliau tapo aukštuomenės, kuriai kažkada priklausė ir pats šv. Hubertas, pramoga ir net privilegija. Vėlgi, manoma, tik savo išgyvenimo poreikius patenkinęs žmogus ima galvoti apie kultūrą. Atsirado ir tam tikra medžioklės kultūra, kurį laikui bėgant kito. Plačiau apie medžioklės istoriją skaitykite čia.

Galbūt ne visiems žinoma, kad šiais laikais medžiotojai atlieka daug pareigų: ne tik medžioja, bet ir rūpinasi, kad būtų kuo didesnė įvairovė, moka mokesčius – tai didžiulės pajamos valstybei, kuria įvairias darbo vietas – trofėjams gaminti, maisto žaliavai perdirbti ir kt. Ne tik be Tado Ivanausko, bet ir be medžioklės nebūtų zoologijos muziejaus Kaune. Beveik visi Lietuvos medžiotojų klubai turi savo garbės kodeksus, kuriuose įrašyti kilnūs tikslai ir svarbūs perspėjimai, humaniškos nuostatos. Viena svarbiausių – nemedžioti jauniklius vedžiojančių žvėrių ir paukščių. Nė vienas sąžiningas medžiotojas neabejoja, jog ypač svarbu rūpintis gamta ir jos ištekliais. Nemažai ir daroma. Lietuvoje medžiotojų globos dėka padaugėjo tauriųjų elnių, danielių, briedžių, stirnų. Medžiotojai įrenginėja pašarų aikšteles, druskos laižyklas, ėdžias, nuolat jas papildo grūdiniais pašarais, cukriniais runkeliais. Dar viena svarbi medžioklės plotų naudotojų pareiga – saugoti medžiojamuosius gyvūnus nuo neteisėto jų naudojimo, t. y. brakonieriavimo, tad medžiotojai išvien su aplinkos apsaugos pareigūnais teikia apskaitos duomenis, informaciją apie sumedžiotus, kritusius gyvūnus, ligos atvejus, pastebimus pažeidimus ir kt. Iš tiesų sumedžioti sveiką, jauną gyvulį yra labai sunku. Dažniausiai papuola jau ligoti, silpni, nusenę, menkiau girdintys ir matantys žvėrys, tai ir yra populiacijos reguliavimas. Dauguma medžiotojų laikosi įstatymų ir etikos principų, bet, kaip žinome iš nesenų įvykių apie nušautą stumbrę, būna, kad šaukštas deguto sugadina medaus statinę ir reikia įdėti daug pastangų, kad atkurtum visuomenės pasitikėjimą. Medžiotojų globėjo – Šv. Huberto – dienos proga belieka jiems visiems palinkėti kuo greičiau susigrąžinti pagarbą ir tapti pavyzdiniais „hubertinės“, tai yra neprasilenkiančios su gamtos apsauga, medžioklės atstovais.

Anot senos legendos, apie 655–uosius metus Burgundijos hercogo Huberto šeimoje gimė sūnus, kuriam buvo duotas Fransua vardas. Užaugęs jaunasis Fransua Hubertas pamėgo kraugeriškas medžiokles ir puotas. Pasakojama, kad vieną šv. Kalėdų vakarą Hubertas išjojo medžioti ir pamatė elnią su didžiuliais dešimties atšakų ragais. Jis pasiruošė sviesti ietį, bet pargriuvo. Elnią nutvieskė šviesa ir tarp jo ragų Hubertas pamatė šviečiantį auksinį kryžių. Sukrėstas jaunuolis atsisakė aukštų titulų ir pasitraukė į Ardėnų kalnus, kur akmeninėje trobelėje praleido 7 atsiskyrėliškus metus. Po to Hubertas buvo paskirtas Mastrichto ir Luticho vyskupu. Savo buvusių medžioklių plotuose jis įkūrė keletą vienuolynų, rūpinosi gamtos apsauga. Po mirties (727 m.) Hubertas buvo paskelbtas šventuoju ir palaidotas šventojo Huberto bazilikoje, kuri yra netoli Nemiūro miesto, Belgijoje.

Šv. Huberto idėjos atspindi geriausias krikščioniškas moralines vertybes bei istoriškai susiformavusias kultūringos medžioklės tradicijas. Medžioklė – tai atsakingas įsipareigojimas gamtai. Visa tai negali būti suvokiama kaip lengvabūdiška pramoga. Medžiotojų pagrindinė pareiga – gerbti miškų, vandens bei laukų privačią nuosavybę, entuziastingai organizuoti ir aktyviai patiems dalyvauti aplinkosaugos akcijose. Būtent apie tai kiekvienam medžiojančiajam primena ir Medžioklės Lietuvos teritorijoje taisyklės bei šv. Huberto bendrijos įstatai, nes medžiotojui priimtini tik humaniški medžioklės būdai.

Parengė vyresnioji muziejininkė Vida Olechnovičienė

dgobj_8369720694153668402

Paveikslas „Šv. Hubertas pamato elnią su kryžiumi“. Eksponuojamas Musteikos sodyboje, Dzūkijos kaime.

Renginiai gruodį
P
A
T
K
P
Š
S
1
2
3
4
5
6
7
8
9
10
11
12
13
14
15
16
17
18
19
20
21
22
23
24
25
26
27
28
29
30
31
Smiley face

Partneriai ir rėmėjai

Malsena_logo 

 

kauno_diena

tau-lt

 

LRT_logo12aidaikitasp4mazas2017
Rumsiskiu_baldai_permatomas fonasLietuve.lt logotipas internetui

 

 


biodinamikos logo

husqvarna-comkaisiadorieciams-logo-tekstas 

Logotipas_Reformacijai500

Lietuvos_muziejai_logotipas_naujasLMA-logo-melynas

 

eeagrants-lttautinio kostiumo metaiLT100-tinklapiams-2
Kult_pav_skaitm_logo_lietuviskas_pakoreguotas_Ilogo_muzieju_kelias_2013_1_dlogo su seseliuETNO_logo_2013_PANTONE_2

 

Products12714-1000x1000-371510