Interaktyvus žemėlapis
Žiema Žiema Žiema 2021
Žiema Žiema 2021
Žiema 2021

Šv. Agota – ugnies globėja

Sicilijos miestai Palermas ir Katanija nuo seno ginčijasi, kuriame mieste gyveno šv. Agota. Teigiama, kad Agota gimė kilmingoje šeimoje, nuo mažumės tėvai ją paaukojo Dievui. Mergelė parodė neįprastą stiprybę gindama savo nekaltybę. Nepaisant žiaurių kankinimų, ji išliko nepalaužiama ir pareiškė, kad ištikimybė Kristui jai reiškia tikrąją laisvę.

Bažnytinėje ikonografijoje šventoji vaizduojama vienoje rankoje laikanti palmės šaką, kitoje – dubenį su nupjautomis savo krūtimis. Viduramžiais dubenys su nupjautomis krūtimis virto duonos kepalėliais. Kartu atsirado liturginė praktika šv. Agotos minėjimo dieną (vasario 5 d.) atnešti dubenį su duonos kepalėliais prie altoriaus ir palaiminti. Sicilijoje šv. Agotos šventė dar lydima maldavimų, kad neišsiveržtų Etnos ugnikalnis. Be to, šv. Agotos šaukiamasi gaisro atveju. Romoje VI a. pastatytos ir šv. Agotai pašvęstos dvi bažnyčios.

Lietuvoje nuo seno šv. Agotos dieną šventinama vadinamoji Agotos duona, kuri paskui saugoma namuose, tikint, kad ji gina nuo gaisro. Be to, tikima, kad į gaisro liepsnas įmestas šv. Agotos duonos gabalėliai apsaugos, kad jis nesiplėstų. Suvalgyta šv. Agotos duona saugo nuo ligų. Kai kuriose Lietuvos parapijose šventinamas ir šv. Agotos vanduo[1]. Dar ir šiandien šv. Agotos duonelę kai kurie žmonės nešiojasi piniginėse, vežiojasi mašinose, tikėdami, kad ji apsaugos nuo vagysčių, avarijų ir kt. nelaimių.

Lietuvių tautosakoje ir liaudies tikėjimuose šv. Agotos paveiksle atsispindi tiek krikščioniškasis, tiek ir ikikrikščioniškasis šio vaizdinio klodas.

Žinomas toks užkalbėjimas: „Švinta Agota, šindei Jezus gime, apdink ploščiu sava šitų bjaurybį, piktagelažį, smailavuodegį ir išimk iš margos (žalos, šėmos, laukos – kalba gyvulio spalvą arba žmogaus vardą) karvės šitų znokų. Kad tu, gyvate, prapultum! Atsigauk sau un šaltų akmenį, un gailių rasų ar un šaltų varlį!“[2].

Šiame užkalbėjime netikėtai panaudotas šv. Agotos apsiausto (ploščiaus) motyvas, būdingas ugnies maldelėms, plg. Magieta, Gabieta ir šventa Agota, būk ant vietos, būk rami, tavo ploščium šventu apdenk[3]. Apsiaustas, tiksliau šydas, yra vienas iš krikščioniškųjų šv. Agotos atributų – tikima, kad šiuo šydu, stebuklingai pakreipusiu lavos tekėjimo kryptį, šv. Agota išgelbėjo Katanijos gyventojus nuo išsiveržusio Etnos ugnikalnio[4].

XIX a.–XX a. pr. užrašytose ugnies maldelėse, užkalbėjimuose prašoma, kad Gabija (Šventa Gabija, Gabieta, Gabėja, Gabijonėlė ir pan.) ramiai miegotų per naktį: „Švinta Gabija, švinta Gabieta, neik iš vietos, būk ant šios vietos“.

numo interjeras

Atviras ugniakuras nume, Žemaitijos sektoriuje. Rimgaudo Žaltausko nuotrauka. 

Istoriniai šaltiniai taip pat nurodo, kad pirmasis duonos kepalas buvo skiriamas Matergabiai. Vėlesnių laikų tikėjimuose fiksuojama, kad duona buvo aukojama namų židinio deivei Gabijai. Krikščionybės poveikyje ugniai skiriama duona susieta su šv. Agota, kuri buvo laikoma pačia svarbiausia saugotoja nuo gaisro[5]. Lietuvoje yra ir daugiau ugnies globėjų šventųjų – šv. Barbora, šv. Laurynas, šv. Liucija, šv. Cecilija, šv. Florijonas ir k.t. Iš legendų matyti, jog visų šių šventųjų gyvenimas yra kaip nors susijęs su dangaus ar žemės ugnimi[6].

Užsidegus namui, imdavo šv. Agotos duonos, apibėgdavo tris kartus apie degantį namą ir tą duoną įmesdavo į ugnies vidurį, arba su ta duona bėgdavo į tuščią lauką, kur nusekdavo ugnis. Drauge buvo kalbamos įvairios maldelės, skirtos šv. Agotai ar šv. Agotai ir Gabijai drauge. Ypatinga reikšmė teikta pelenams, kurie lieka Perkūno uždegtam objektui sudegus. Pasak M . Pretorijaus, suvalgęs tų pelenų žmogus įgauna sugebėjimą kerėti ugnį ir išpranašauti būsimus dalykus[7].

Ugnies pavidalu gali pasirodyti ir kai kurios mitologinės lietuvių sakmių būtybės: aitvaras, velnias, žiburinis.

Žiburiniai yra dvejopi. Piktieji atrodo šitaip: yra kaip žmogaus griaučiai ir vidury dega žvakė. Tų reikia saugotis. Antrieji atrodo kaip žvakė pūslėje, tie nieko pikto nedaro“; „Žiburinis vaikščioja žmogaus pavidalu: vien tik griaučiai matosi ir viduj to žmogaus ugnis dega, liepsnos eina per ausis ir burną“[8].

Edukacijų ir renginių skyriaus vedėja dr. Ingrida Stundžė

[1] Lietuvos šventieji globėjai, 2010, p. 165-167

[2] LUGF nr. 238

[3] BlLMM 28 3 b.

[4] Krikščioniškosios ikonografijos žodynas, p. 17

[5] Senvaitytė Dalia, Ugnis senojoje lietuvių tradicijoje: mitologinis aspektas, p. 38

[6] Balsys R., Pagoniškojo lietuvių ir prūsų panteono raida, p. 137

[7] BRMŠ, III, p. 251

[8] BlML 1143, 1145

Šaltiniai ir literatūra:

  1. Balsys Rimantas. Pagoniškojo lietuvių ir prūsų panteono raida, Klaipėda, Klaipėdos universitetas, 2014.
  2. Lietuvos šventieji globėjai. Tekstas Laimos Šinkūnaitės, Algimanto Kajacko, Kaunas, Šviesa, 2010.
  3. Lietuvių užkalbėjimai: gydymo formulės. Prengė Daiva Vaitkevičienė, Vilnius, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2008.
  4. Krikščioniškosios ikonografijos žodynas. Sudarė Dalia Ramonienė, Vilnius, 1997.
  5. Senvaitytė Dalia. Ugnis senojoje lietuvių tradicijoje: mitologinis aspektas, Kaunas, Vytauto Didžiojo universitetas, 2005.
  6. BlML Mirtis ir Laidotuvės. Sudarė Jonas Balys, parengė Rita Repšienė, Vilnius, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004.
  7. BRMŠ Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. Sudarė N. Vėlius. Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų 1-kla. 1996, T. 1. 2001, T.2. 2003, T. 3.

Renginiai kovą
P
A
T
K
P
Š
S
1
2
3
4
5
6
7
8
9
10
11
12
13
14
15
16
17
18
19
20
21
22
23
24
25
26
27
28
29
30
31
Smiley face

Partneriai ir rėmėjai

Malsena_logo 

 

kauno_diena

tau-lt

 

LRT_logo12aidaikitasp4mazas2017
Rumsiskiu_baldai_permatomas fonasLietuve.lt logotipas internetui

 

 


biodinamikos logo

husqvarna-comkaisiadorieciams-logo-tekstas 

Logotipas_Reformacijai500

Lietuvos_muziejai_logotipas_naujasLMA-logo-melynas

 

eeagrants-lttautinio kostiumo metaiLT100-tinklapiams-2
Kult_pav_skaitm_logo_lietuviskas_pakoreguotas_Ilogo_muzieju_kelias_2013_1_dlogo su seseliuETNO_logo_2013_PANTONE_2

 

Products12714-1000x1000-371510