Septynios mylios geležinio tilto, už to tilto – lelija. Kai ta lelija pražydės, visas pasaulis užgiedos. (Lietuvių liaudies mįslė)[1
Dar vakar su muzika, linksmybėmis ir žaidimais šėlioję, devynis kartus mėsa, riebiu šiupiniu ar blynais su spirgais vašinęsi, šiandieną tyliai ir ramiai pradedame gavėnią. Pirmoji gavėnios diena vadinama Pelenų diena (Papelanija, Papelčius, Papelenė, Papelnyčia, Pelenė, Pelenija).
Gavėnia anksčiau prasidėdavo sekmadienį. Tą dieną Bažnyčioje skaitoma apie Jėzaus gundymą dykumoje. Kristus pasninkavo keturiasdešimt dienų, ir šis skaičius buvo pasirinktas kaip matas, nustatantis laikotarpį, per kurį krikščionys, katechumenai[2] ir pakrikštytieji atgailaudami dvasiškai rengėsi šv. Velykų šventei. Tarp gavėnios pirmo sekmadienio ir šv. Velykų yra šešios savaitės – 42 dienos. Tačiau šeši sekmadieniai niekada nebuvo pasninko dienos, todėl iš tiesų likdavo tik 36 atgailos dienos. Šiam skaičiui papildyti tradicijoje netrukus prigijo paprotys gavėnią pradėti prieš pirmą sekmadienį esantį trečiadienį, kuris tapo Pelenų diena. Pagal Bažnytinę liturgiją šią dieną šventinami sudegintų praėjusių metų verbų pelenai. Svarbiausia apeiga – pelenų barstymas – simbolizuoja gavėnios, kaip atgailos laikotarpio, pradžią. Pelenais barstydama galvas Bažnyčia mums primena, kad dulkės esame ir dulkėmis virsime. Šią dieną dalyvaujantieji šv. Mišiose šventintais pelenais barstydami namiškių galvas taria tuos pačius žodžius.
O štai senoliai, nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro triukšmingai šurmuliavę Užgavėnių linksmybėse, Pelenų dienos rytą kėlėsi vėliau nei įprastai. Pelenais pabarstytomis galvomis iš bažnyčios namo sugrįžusieji po žiupsnį šventintų pelenų bėrė ant bažnyčioje nebuvusių namiškių galvų, kartodami tuos pačius žodžius: Dulkė esi ir į dulkę pavirsi. Likusią dalį šventintų pelenų laikė kopūstams pabarstyti, kad kirmėlės nepultų, ar patiems žiupsnelį suvartoti, kai skauda pilvą ar turi kirmėlių.
Pelenų dienos rytą prasideda pasninkas, o tai – valgymas ir be mėsos, ir be pieno, tad prie pietų šeimininkei nedaug ruošos. Susirinkusiai šeimynai ant stalo dėjo pripjaustytą dubenį burokų su rūgštele, sėmenų aliejumi pagardintos grybų ar kruopų sriubos, blynų su aliejiniu padažu ar bulvių su silke. Tik patiems mažiausiems, dar neinantiems išpažinties, išvirė bulvienės su pienu.
Užgavėnių dieną bliūdų ir puodų nemazgojo, nes buvęs paprotys Pelenų dieną iš vakaro paruoštais gražesniais krosnies pelenais išmazgoti visus šaukštus, puodus, keptuves. Pelenais nušveisdavo stalus, liktarnas ir kitus rakandus, net ir patį pečių nubrūžindavo.
Etnografas Balys Buračas užrašęs žaismingą vienos pas kitą užėjusių kaimynių pasikalbėjimą Pelenų rytą. Pasilabinę pradeda jos tokią šnektą:
– Sakyk, kaimynėle, kas girdėti?
– Nieko, viskas po senovei.
– Argi negirdėjot, kas pas mus darėsi šiąnakt. Tai mušės, tai daužės. Davės, davės visą naktį.
– Sakyk, kas gi atsitiko?
– Bene nežinai, kad šiąnakt Kanapinskas Lašinską išvijo, taigi ir mušės, – juokdamasi paaiškina.
Vakar dienos linksmybių dalyvių Kanapinsko ir Lašinsko kova žymėjo vieno sezono perėjimą į kitą. Gardžių valgių ir linksmybių pilna žiema pasibaigė ir užleido vietą pavasariui. Prasidėjo nelengva septynių savaičių kelionė geležiniu tiltu į pavasarį, į Kristaus prisikėlimo šventę – šv. Velykas.
Turėkime kantrybės ir vilties, juk pavasarėja.
Miškotvarkos ir kraštovaizdžio skyriaus vyresnioji muziejininkė Rasa Žumbakienė
[1] Septynių mylių geležinis tiltas – septynios gavėnios savaitės; lelija – Kristaus iš numirusiųjų prisikėlimo šventė šv. Velykos.