Istoriškai susiformavę penki etnografiniai regionai: Aukštaitija, Dzūkija (Dainava), Suvalkija (Sūduva), Mažoji Lietuva ir Žemaitija, tai kalbinių, folklorinių, archeologinių, etnologinių ir architektūrinių panašumų vienijamos vietovės, kurių materialiosios ir nematerialiosios kultūros formos apibrėžia regiono savitumą.
Lietuvos liaudies buities muziejus pristatydamas plačiajai visuomenei materialų ir dvasinį etnografinės kultūros paveldą, įrengė parodomąją ekspoziciją „Savas rūbas menkas geresnis už svetimą šilką“, kurioje kviečia lankytojus iš arčiau pamatyti penkių etnografinių regionų tautinius kostiumus bei patiems prisimatuoti tautinio kostiumo elementus.
Iki šiol autentiški etnografiniai XIX a. pabaigos – XX a. pradžios kostiumai buvo eksponuojami spintose bei skryniose, kur lankytojas tik akies krašteliu galėjo pamatyti spalvų , raštų ir detalių subtilumus. Šiomis dienomis greta unikalių, istorinę vertę turinčių kostiumų muziejaus ekspozicijose eksponuojamos tautinių kostiumų replikos, kurias pakviečiami muziejaus lankytojai apžiūrėti iš arčiau, o kai kuriose sodybose ir pasimatuoti. Kostiumų replikas galite pamatyti:
Gyvakarų sodyboje – Aukštaitės;
Musteikos sodyboje – Dzūkės;
Obelinės sodyboje – Suvalkietės;
Darbėnų sodyboje – Žemaitės;
Ugniagesių stoginėje – Lietuvininkės (Mažosios Lietuvos regionas).
Kviečiame išbandyti jėgas viktorinoje ir pasitikrinti žinias!
Šiek tiek apie tautinio kostiumo ypatumus:
Aukštaitijos regiono kostiumas
Aukštaitiškas moterų kostiumas neretai vadinamas pačiu archajiškiausiu Lietuvoje. Lininiai marškiniai, prijuostės, galvos apdangalai neretai puošti raudonais, geometriniais raštais, dažniausiai – siaura juostele drabužio pakraštyje. Tipingas aukštaitiško kostiumo elementas, menantis viduramžius, – nuometas, kurį ryšėdavo ištekėjusios moterys.
Aukštaitiškas vyriškas kostiumas dažniausiai natūralių spalvų (pilkos, rusvos) ar dažytų žemiškų atspalvių (juodos, tamsiai mėlynos ar tamsiai rudos spalvos) audinių. Vyrai vilkėjo sermėgas, pasiūtas iš naminio audinio – milo.
Dzūkijos regiono kostiumas
Dzūkiškame moterų kostiume, kaip ir Aukštaitijoje mėgti balto lino drabužiai: prijuostės, drobulės, kykai bei brangių audinių liemenės, ryškios ir puošnios prijuostės bei juostos ,kurios būdingos Panemunių ir Užnemunės sritims. Regiono tautiniai kostiumai pasižymi nepaprastu spalvų, dryžių ir langelių margumu.
Vyriškas kostiumas spalvingas, bet tuo pačiu ir kuklus. Galvą dengė šiaudinė arba siūta kepurė. Marškiniai – balti, drobiniai, krūtinė ir perpetės margintos raudonais raštais. Kelnės – drobinės, smulkiai languotos, įvairių atspalvių. Kelnių apačios užaustos tamsiau ir sukištos į margas kojines. Vyrai vilkėjo sermėgomis iš nedažyto milo (vilnos), kurios buvo puoštos dekoratyvinėmis siūlėmis ir apvadais.
Suvalkijos regiono kostiumas
Suvalkietiškuose moterų drabužiuose dominavo sodrios spalvos: tamsiai mėlyna, tamsiai raudona, violetinė, žalia. Vyrai, priešingai negu to krašto moterys, šventadieniais rengėsi šviesių spalvų drabužiais. Nuo XIX amžiaus vidurio Suvalkijoje madingas surdutas, siūtas iš milo. Po surdutu buvo vilkima liemenė. Po kario metais į Sūduvos kraštą persikėlė žemaičiai, aukštaičiai ir dzūkai. Tad Zanavykų tradiciniai kostiumai įgijo žemaitiškų ir klaipėdiškių bruožų, o kapsų – aukštaitiškų ir dzūkiškų.
Suvalkiečių vyrai XIX a. pradžioje vilkėdavo šviesiai pilkomis, baltomis, nugaroje smulkiai klostytomis sermėgomis, mūvėjo šviesių audinių kelnes. XIX a. antroje pusėje sermėgas pamažu pakeitė surdutai, po kuriais kartais vilkėtos liemenės. Vyrų marškiniai buvo tunikos su perpetėmis. Kiek vėliau marškiniai pradėti siūti puošnesni: krūtines uždengdavo platūs plonos medvilnės užsiuvai su daugybe smulkių klostelių, marškinių priekis palei kaklą buvo siuvinėjamas baltais siūlais, apykaklė ir rankogaliai puošti dekoratyvinėmis siūlėmis. Vyrai juosdavosi odiniais diržais, plačiomis, puošniomis rinktinėmis juostomis. Galvas puošė skrybėlės, tiesiais kraštais, puoštos dailiomis, siauromis rinktinėmis juostelėmis.
Mažosios Lietuvos regiono kostiumas
Mažosios Lietuvos moters kostiumas buvo spalvingas, su daugybe senovinių elementų. Moterys vilkėjo puošniais siuvinėtais marškiniais ir trumpomis liemenėmis arba švarkeliais. Prie languoto arba dryžuoto sijono ryšėdavo baltas linines prijuostes, kuriose buvo įausti raudoni raštai. Moterys juosėsi plačiomis ir siauromis rinktinėmis juostomis, o prie juosmens pasikabindavo delmoną – plokščią puošniai siuvinėtą krepšelį. Žiemos metu moterys vilkėjo nuo liemens kirptas ir gausiai rauktomis sermėgas bei kailinukus, aptrauktus tamsiai mėlyna medžiaga su auksaspalviais apvadais.
Mažosios Lietuvos vyrai mūvėjo ne tik ilgomis, bet ir trumpomis kelnėmis, šis kostiumas elementas buvo vilkimas arčiau miestų. Jų sermėgos buvo siuvamos su klostytais įsiuvais šonuose, kurie platino drabužį nuo liemens. Dominavo tamsiai mėlynos ir juodos sermėgos. Jas juosėsi odiniais diržais, kurie buvo dekoruoti spalvotais siuvinėjimais bei puošti metalo detalėmis. Ragainės apylinkėse vyrai juosėsi ne diržais, o rinktinėmis, austinėmis juostomis ir dažniau mūvėjo ilgomis kelnėmis bei auliniais batais. Vyrų galvas puošė skrybėles puoštos rinktinėmis juostelėmis.
Žemaitijos regiono kostiumas
Žemaitiškas moters kostiumas išsiskiria raudonmargių žičkinių skarų gausa. Būdingi balti drobiniai marškiniai, su rankogaliuose ir perpetėse įausta raudonų ruoželių, dobiliukų raštų juostele. Kostiumai itin spalvingi, kartais beveik ištisai raudoni. Plačios žemaičių prijuostės išilgai dryžuotos. Kykai balti ir spalvoti, Žemaitijoje dažniau dėvėti po skarelėmis. Kartais tiek moterys, tiek vyrai avėdavo medinėmis klumpėmis. Moterys žiemos metu vilkėjo sermėgomis ir sermėgėlėmis, puoštomis balto avikailio apvadais.
Vyrai dėvėjo naminio milo švarkais, nešiojo odos maišelį per petį, kelnės buvo vilnonės arba drobinės, ant kaklo ryšėjo spalvotą skarelę, galvą puošė lapės ar šuns kailio kepurė žiemą, o vasarą – skrybėlė, apskrita, su užkištu žiupsniu povo plunksnų. Vyriški marškiniai, kaip ir moteriški, buvo siuvami iš tokios pačios drobės. Vyriški marškiniai buvo siuvami su stačia apykakle, siuvinėjami rankogaliai, apykaklė, marškinių priekis. Be balto iškilaus siuvinėjimo, aptinkamas siuvinėjimas kryželiu, daugiausia juodais, raudonais, rudais siūlais. Marškiniai išleidžiami ant kelnių ir perjuosiami juosta.