Paprašykim išskrendančio gandro – ne vaiko ir ne bandelės…

Trumpėjanti diena paukščiams primena apie keliones. Ne tik gandrams, bet ir kitiems sparnuočiams vabzdžialesiams, tikriesiems vasaros gyventojams. Rugpjūčio 24 dieną ji jau būna nuo saulėgrįžos sutrumpėjusi net trejetu valandų.

Nuo jauniklių išsiritimo praėjus 70 dienų ir nuo perėjimo pradžios – 100 dienų, gandrai nustoja vaikams nešti į lizdą maistą, priverčia juos mokytis skraidyti, porą savaičių moko medžioti, sekiojant iš paskos… Po trijų mėnesių gandriukai tampa savarankiški, ir štai jau šv. Baltramiejus – ilgas kelias į žiemojimo vietas. Įvairūs pavojai ir nelaimės iš jaunųjų išrinks prasčiausiai pasiruošusius nelaimei. Lesalo gausa koreguos gandrų kelionės maršrutus ir skrydžio tempą. Gandrų kelias ilgas ir sudėtingas, tačiau jiems nereikia jo mokytis. Mūsiškiai paukščiai paprastai lekia vadinamu rytiniu keliu – tiesiai į pietus, aplenkdami Karpatų kalnus, pro Ukrainą pasiekia Bulgariją. Maisto čia gausu, tad jie keletui dienų apsistoja ir poilsiauja. Po to jų kelias – per Mažąją Aziją (Turkiją) iki Sinajus pusiasalio, kur paukščiai dar sykį apsistoja ilsėtis. Afrikoje gandrai keliauja Nilo slėniu, kol pasiekia Viktorijos ir Tanganikos ežerus. Kai kurie čia jau lieka žiemoti, kiti skrenda dar toliau ir pasiekia net Pietų Afrikos Respubliką. Tokia kelionė trunka 2–3 mėnesius, paukščiai įveikia mažiausiai 8–10 tūkstančių kilometrų. Įdomu, kad pavasariniam grįžimui prisireikia perpus mažiau laiko.

Taiklūs liaudiški gamtos reiškinių pastebėjimai ir paaiškinimai apie šį vasaros pabaigos metą pasiekia mus priežodžiais. „Po Baltramiejaus velnias į vandenį geležį įkiša“ – vandeniui ežeruose ir upėse naktimis vėstant, slėnius ir įkalnes nuo pavakarės iki pat vėlyvo ryto apsiaučia baltos rūko skraistės. Juk kalviai vandeniu grūdina geležį, o baltų mitologijoje velniai buvę kalviais ir geležį gebėję išlydyti iš balų rūdos. „Dievas varlei užrakina dantis nuo Šv. Baltramiejaus“ – nuo šios dienos nesigirdi varlių kurkimo, nes varlė norėjusi suryti visus žiemkenčių grūdus, beriamus į dirvą, o taip Dievas ją nubaudė už godumą. Svarbiausias darbas šiuo metu – žiemkenčių sėja; patarlė ragina nevėluoti: „Prieš Baltramiejų sėti – rugiai, po Baltramiejaus – rugeliai“.

Dzūkijoje merginos burdavo, ar gandras išskrisdamas neišneš ir jų dalios: rugių ražienose iškasdavo duobutę ir stebėdavo, kas joje po dienos ar kitos atsiras. Jei ten ras voratinklį – ištekės už turtingo, o jei skruzdę – už varguolio.

Pašiepiant kokį senbernį (juo laikytas sulaukęs Kristaus amžiaus nevedusysis) ar nepritapusį vienišių taip būdavo sakoma: „Vaikšto kaip gandras po Baltramiejaus“, nes po šios dienos žiemoti lieka tik sužaloti ar ligoti gandrai. Rugsėjy mūsiškiai jau būna nutolę, jei matome padangėje lekiančius – tai jau šiauriau išsiperėję raudonsnapiai.

Gandrai mūsų tradicijoje – šeimyninės laimės simboliai. Apie to priežastis daug prirašyta, skaitykite ir čia.  Viena  svarbiausių – jų poros ilgaamžės. Jei visi paukščiai gyventų laimingai, jų santuoka nenutrūktų 10–12 metų. Ištikimybė, savo namų saugojimas yra išskirtinis gandrų bruožas – sugrįžęs pirmas paukštis akylai saugo lizdą ir laukia kito savo poros nario. Parlėkus antram gandrui, jie sveikina vienas kitą ir nesiskiria iki pat išlėkimo rudenį. Pavasarį juos įprasta matyti tupinčius greta, susiglaudusius, vienas kitam snapais tvarkančius plunksnas. Kartais vienas iš poros žūva ir gimtinėje, kovodamas dėl lizdo. Tuose pačiuose lizduose jie peri net 100 ir daugiau metų, jei gamta ar koks nors niekadėjas nesunaikina. Kartais patys kažkodėl atsisako senųjų savo namų ir skrenda į kaimyninius. Ten, žinoma, juos sutinka senieji šeimininkai, ir tarp jų bei įsibrovėlių kyla peštynės. Jos būna labai žiaurios. Selemonas Paltanavičius savo knygelėje „Raudonkojis raudonsnapis“, išleistoje 1989 m., mini, kad 2660 tokių susidūrimų stebėtojai pranešė, kad 47 gandrai buvo sužeisti, 77 žuvo. Eilučių autorei teko tėviškėje matyti kovas dėl lizdo, o visą šią vasarą – našlę – vienišą gandrę, vis ilgesingai pakalenančią lizde. Ją taip praminė jau tris metus pati našlaujanti sodybos šeimininkė. Kilo pragaištinga mintis: ar neužkrėtėme mes savo nacionalinių paukščių skyrybų karštine? Ne, jau geriau galvokime, kad mylimojo žūta nelygioje kovoje dėl šeimos židinio – lizdo… Kažin ar koks nors gentainių pulkas pakvies ir ją bendron tolimon kelionėn.

Lietuvos liaudies buities muziejus šiemet tapo įdomaus tarptautinio projekto apie gandrus partneriu. Šie sparnuočiai vieninteliai iš visų paukščių turi 2 „savo“ šventes: Gandrines pavasarį ir išlydėtuves rugpjūčio 24-ją, per šventą Baltramiejų. Nuo 2017 m. muziejuje švenčiamomis Gandrinėmis susidomėjo menininkė, tarptautinio projekto, skirto tradicijoms apie gandrus autorė Marija Nemčenko. Dėl pasaulinės pandemijos renginys neįvyko. Liepos 10 dieną, vedant edukacinį užsiėmimą „Kepam gandro bandeles“ Lietuvos žmonių, sergančių hemofilija asociacijos stovyklai „Barsukas“, muziejininkai ir stovyklos dalyviai gyvai pristatė menininkei lietuviškus papročius, susijusius su gandrais. Deja, projekto įgyvendinimą, kaip ir daugelį veiklų, pristabdė pandemija. Laukia filmavimas Palestinoje ir Sudane. M. Nemčenko nustebino pastebėjimai, jog visiškai skirtingomis sąlygomis gyvenančios tautos panašios savo tradicijomis ir požiūriu į gandrą. Belieka laukti galutinio rezultato – meninio-dokumentinio filmo, kuris, tikimės, bus pademonstruotas ir muziejuje.

Palikdami gimtinę, gandrai „išsineša“ ne tik pavakarius, kurių šeimininkė namiškiams jau neberuošia. Kadangi dienos vis trumpėja, sunkių darbų nebelikę, išskyrus linarūtę ir bulviakasį, ką nudirbavo su talkomis, tad, nuo šio laiko pavakarių jau nebevalgydavo. Kitados tikėta, kad raudonsnapiai net žmonių ligas ar bėdas gali paimti ir nudanginti į neįžengiamas pelkes, ten jas palikti, kad niekam nekenktų. Tik reikia mokėti užkalbėti. Užkalbėjimą, dar neseniausiai naudotą Dzūkijoje, užfiksavo etnologė Pranė Dundulienė. Gal paprašykim ir mes:

Busile, busile, paimk mano piktą ligą ir nunešk ją į klampias balas ir gilius raistus, ant sausų medžių į tuščias vietas, kur nei žmonės, nei gyvuliai neina, tenai ją palik ir amžinai pražudyk. //  Pr. Dundulienė. Lietuvių šventės: tradicijos, papročiai, apeigos. V. 1991, p. 89. /

Jiems išskridus, tikėkime, kad nors, ką ir senoliai žinojo, tamsusis pusmetis prasidėjo, jis, kaip ir viskas, praeis, ir vienas tokių garantų – gandro sugrįžtuvės. Grįždamas bus toks pats punktualus, kaip ir kasmet – pasirodys kovo 25 dieną, nebent pavasaris pavėluotų.

Šv. Baltramiejus – vienas iš dvylikos apaštalų, miręs kankinio mirtimi. Manoma, kad Jono Evangelioje minimas Natanaelis, o kitose – Baltramiejus (bar – Tholomaios) yra tas pats asmuo. Nėra patikimų žinių apie jo gyvenimą. IV a. istorikas Euzebijus apie Baltramiejų rašė, jog jis skelbė Evangeliją Mažojoje Azijoje, Mesopotamijoje, Partijoje. Pagal kitus šaltinius – Indijoje, Etiopijoje. Armėnijoje į krikščionybę atvertė karaliaus Astiago brolį su žmona ir dvylikos miestų gyventojus, išvarė demonus iš karaliaus dukters. Supykęs Astiagas liepė Baltramiejų nukryžiuoti. Vakarų Europos tekstuose teigiama, kad jis buvo nukirsdintas, tačiau labiausiai paplitęs tikėjimas, kad jam gyvam buvo nudirta oda. Todėl ir laikomas visų dirbančių su peiliais ir odomis globėju. Dažniausiai vaizduojamas su savo oda tarsi apsiaustu ant rankos, taip pat kankinimo scenose. Vienas žymiausių atvaizdų – Mikelandželo Paskutiniojo Teismo freska Siksto koplyčioje. Katalikų laikomas amatininkų – mėsininkų, odininkų, knygrišių, batsiuvių, tinkuotojų, šachtininkų, siuvėjų, kepėjų, bitininkų, piemenų, aludžių savininkų, taip pat ir žemdirbių globėju. Dėl to, kad iš karaliaus dukters išvarė demonus į jį kreipiamasi ir nervų ligų, konvulsijų, odos ligų atvejais. Šv. Baltramiejaus relikvijos saugomos Romos Tiberio salos šv. Baltramiejaus bažnyčioje.

Parengė Vida Olechnovičienė