2024 m. balandžio 25 d. maloniai kviečiame Jus į Lietuvos etnografijos muziejaus Aristavėlės dvarą, kur vyks mokslinė, tarpdalykinė konferencija TOLYN SENOSIOS DAILĖS TYRIMŲ KELIU, skiriama dailėtyrininkės dr. Marijos Matušakaitės (1924–2016) 100-mečiui paminėti.

Šiais metais dr. Marijai Matušakaitei, žymiai Lietuvos dailės istorikei, architektei, baldų ir drabužių dizainerei, dėstytojai, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos, Lietuvos Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatei, apdovanotai Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi, Lietuvos dailininkų ir Lietuvos architektų sąjungų narei, Lietuvos dailės istorikų draugijos garbės narei, būtų sukakę 100 metų.

Norėdamas paminėti šią datą, Lietuvos etnografijos muziejus nuoširdžiai kviečia buvusius dr. M. Matušakaitės kolegas, bendraminčius, jos idėjų tęsėjus ir visus, besidominčius mokslininkės kūrybiniu palikimu, susirinkti draugėn į mokslinę, tarpdalykinę konferenciją ir prisiminti šią iškilią asmenybę, o savo naujausiais darbais ir tyrimais pagerbti mokslininkės, kuri beveik penkis dešimtmečius gilinosi į skirtingas LDK meninio palikimo sritis, atminimą, papildyti ir išplėsti jos tyrinėjimų kryptis.

Konferencija bus tiesiogiai transliuojama muziejaus Facebook paskyroje.

Norinčius dalyvauti konferencijoje, prašome registruotis ČIA

Mokslinė, tarpdalykinė konferencija

TOLYN SENOSIOS DAILĖS TYRIMŲ KELIU,

skiriama dailėtyrininkės dr. Marijos Matušakaitės 100-mečiui

2024 m. balandžio 25 d. LEM Aristavėlės dvare

PROGRAMA

9.00–9.30 Dalyvių ir svečių sutikimas, rytinė kava

9.30–9.40 Konferencijos atidarymas, sveikinimo žodis

9.40–10.00 Istorinė-dokumentinė dalis, skirta dr. M. Matušakaitei prisiminti: protėviai, giminė, vaikystė ir jaunystė, studijos, darbai, aplinka (Ina Dringelytė, Lietuvos etnografijos muziejus)

10.00–11.40 I sesija. Moderuoja prof. dr. (hp) Aleksandra Aleksandravičiūtė (Lietuvos kultūros tyrimų institutas, Vilniaus dailės akademija)

10.00–10.15

Ieva Stanionienė (Lietuvos nacionalinio muziejaus Restauravimo centras)

Dr. M. Matušakaitės 1990 m. atrastos seniausios Lietuvoje gotikinės Laukžemės madonos restauravimo iššūkiai

Seniausioji Lietuvoje gotikinė skulptūra – Laukžemės madona buvo atrasta dr. M. Matušakaitės 1990 m. ekspedicijoje po Žemaitiją ir datuota 1420 m. Pati tyrėja sakė, kad gyvenime net nieko daugiau nenuveikus, o tik suradus šią skulptūrą, kaip dailės istorikė ji jaustųsi rami. Nors Marija savo radinį iš karto pristatė visuomenei straipsniuose ir monografijoje, tik 2013 m. Laukžemės madona buvo paimta restauruoti, pristatant ją kaip naują atradimą.
Šiuo metu, praėjus dar 10-čiai metų, Madona jau baigiama restauruoti Lietuvos nacionaliniame muziejuje, kur paaiškėjo, jog skulptūra buvo padengta net 9-iais dažų sluoksniais. Šios unikalios skulptūros „gydytoja“, muziejaus Restauravimo centro Medžio ir tapybos dirbinių restauravimo skyriaus vedėja, polichromuoto medžio aukščiausios k. k. restauratorė I. Stanionienė pristato restauravimo iššūkius.

10.20–10.40

Dr. Gintautas Žalėnas

Habent sua fata artis opera: kai kurių M. Matušakaitės aprašytų dailės kūrinių pirminės proveniencijos ir jų likimai

Pranešime aptariamos kai kurių M. Matušakaitės aprašytų dailės kūrinių pirminės proveniencijos ir jų likimai. Tarp svarbesnių artefaktų – Veiverių bažnyčios Nukryžiuotojo figūra, Babtų bažnyčios Šv. Mykolo statula, Čekiškės bažnyčios horeljefas „Nuėmimas nuo kryžiaus“. Taip pat bandoma išsiaiškinti, kurie dabar Čekiškės bažnyčioje saugomi dailės kūriniai galėjo priklausyti Gardino parapinei (Vytauto) bažnyčiai.

10.45–11.05

Doc. dr. Birutė Rūta Vitkauskienė (Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Vilniaus dailės akademija)

Angelų skulptūrų iš Naujųjų Trakų parapinės bažnyčios mįslės

Pranešimas yra skirtas dviejų porinių angelų skulptūrų iš Naujųjų Trakų parapinės bažnyčios tyrinėjimui. Siekiama nustatyti, kur skulptūros iš tikrųjų stovėjo, kokie apie jas yra archyviniai ir ikonografiniai duomenys, kaip jos turėtų būti datuojamos. Keliama hipotezė, kas galėtų būti jų autoriumi. 2023 m. skulptūros perduotos restauravimui.

11.10–11.30

Inga Levickaitė (Lietuvos etnografijos muziejus)

Stačiatikių cerkvė iš Kėdainių Lietuvos etnografijos muziejuje

Lietuvos etnografijos muziejuje saugoma bene seniausia Lietuvoje išlikusi medinė cerkvė. Ją savo antrajai žmonai, Moldovos kunigaikštystės valdovo dukrai, stačiatikei Marijai Lupu apie 1652 m. Kėdainiuose pastatė protestantas, didysis LDK etmonas bei Vilniaus vaivada Jonušas Radvila (1612–1655) – vizionierius ir viena ryškiausių XVII a. asmenybių.
Cerkvė buvo stačiakampio plano, su priestatėliu, liaudiškai neįmantrių formų, su bokšteliu, kurio siluetas artimas XVII–XVIII a. Lietuvos bažnyčių bokštams. Kelis kartus keitusi savo buvimo vietas (šalia Knypavos rinkos ir stačiatikių karių kapinėse), apie 1985 m. visiškai apleista cerkvė – LDK klestėjusios religinės tolerancijos simbolis – muziejininko dr. Eligijaus Juvencijaus Morkūno iniciatyva perkelta į muziejų. Dabar ji saugoma stoginėje, muziejaus ūkiniame kieme. Dailėtyrininkė dr. Marija Matušakaitė žavėjosi puošniu cerkvės ikonostasu, tyrinėjo M. Lupu portretus kaip kostiumo istorijos šaltinį.

11.35–12.00

Dr. Aldona Snitkuvienė (Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus)

Monografijos Raudondvario grafai Tiškevičiai pristatymas

Gausiai papildyta informacija naujoji monografija ženkliai praturtina prieš dvidešimt penkerius metus publikuotą leidinį Raudondvaris. Grafai Tiškevičiai ir jų palikimas (1998). Lemiamą postūmį pradėti rengti naują monografiją Raudondvario grafai Tiškevičiai suteikė 2021 m. pasirodžiusi knyga-albumas Sugrįžimas…, kuriame publikuotos grafo Benedikto Henriko Tiškevičiaus 1891–1898 metų nuotraukos iš Gražinos ir Gedimino Petraičių rinkinio. Keturiolika Raudondvario ir Vialos dvarų bei Paryžiaus apartamentų fotografijų padėjo atrasti daugelį jose užfiksuotų meno kūrinių. Grafų meno rinkinio vertybės, kadaise garsinusios Raudondvarį, įtrauktos į monografijoje sudarytą išsamų katalogą, pareikalavusį daug pastangų, atliekant meno vertybių identifikavimą, atributavimą bei jų istorijų atskleidimą iki tam tikro žinomo momento.
Dailėtyrininkė M. Matušakaitė dosniai dalinosi žiniomis apie Raudondvario Tiškevičius, mat jos dėdė Karolis Jakimavičius tarpukariu nuomojo iš grafo Benedikto Jono Tiškevičiaus žemę ir su šeima gyveno dvaro oficinoje. Be to, dailės istorikės dėka išsaugotas vertingas grafų rinkinio eksponatas praturtino katalogą.
Visa naujai atrasta informacija papildo monografiją ir suteikia galimybę geriau pažinti grafus Tiškevičius bei jų rinkinius.

12.00–13.00 Pietūs

13.00–14.40 II sesija. Moderuoja dr. Dalia Vasiliūnienė (Lietuvos kultūros tyrimų institutas)

13.00–13.20

Dr. Regimanta Stankevičienė (Lietuvos kultūros tyrimų institutas)

Kazliškio Švč. Mergelės Marijos bažnyčios barokinio paveldo mįslės

1910 m. pastatytą medinę liaudiškosios architektūros Kazliškio Šv. Mergelės Marijos bažnyčią puošia trijų barokinių altorių su drožiniais ir skulptūromis ansamblis. Jame vienalaikis tik vienas paveikslas, bet ir kitose šventovės vietose yra kelios to paties vėlyvojo baroko stiliaus ir ankstesnė (XVII a. Nukryžiuotojo) skulptūros. Išaiškėjo, kad altoriai į Kazliškio bažnyčią atkelti iš senosios medinės Čedasų Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios. Teigta, kad pastaroji pastatyta tik XVIII a. 9 deš., tačiau naujesniais duomenimis tuomet gerokai atnaujinta šioje vietoje jau stovėjusi koplyčios statuso šventovė. Šią prielaidą paremia aptariamieji altoriai, sukurti anksčiau, nei XVIII a. pabaigos link. Jų istorija būdinga kartais ir ne vieną perkėlimą patyrusiam senajam Lietuvos bažnyčių dekorui, o su Ventspilio skulptūros mokyklos tradicija sietina stilistika mūsų šalyje tikrai reta, liudijanti apie anuomečius Šiaurės Lietuvos (jos didikų) meninius ryšius su Livonija ir Kuršu.

13.25–13.45

Dr. Rima Valinčiūtė-Varnė (Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakultetas)

Onuškio Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčia: istorija, architektūra, sienų tapyba

Pastaraisiais metais pradėjus medinės Onuškio Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčios (Rokiškio r.) architektūros konservavimo-restauravimo darbus, paaiškėjo, kad po vėlesniais sluoksniais išliko gana daug 1774 m. pastatytos vėlyvojo baroko šventovės elementų. Bene didžiausia vertybė – atrasta visą bažnyčios interjerą puošusi rokoko stiliaus sienų tapyba, sukurta tiesiai ant medinių rąstų ir lubų lentų, vaizduojanti Kristaus Kančios scenas. Pranešime analizuojama Onuškio bažnyčios istorija, architektūra, interjero visuma, pagrindinį dėmesį skiriant sienų tapybos ikonografijai ir meninėms ypatybėms.

13.50–14.10

Dr. Darius Žukauskas (Vytauto Didžiojo universiteto Vytauto Kavolio transdisciplininių tyrimų institutas, Kauno arkivyskupijos muziejus)

Labūnavos Šv. Jonas Krikštytojas: ikonografija, pirmavaizdžiai, genezė

Kiekviena iš išlikusių Lietuvos gotikinių skulptūrų turi neįkainojamą vertę mūsų kraštui. Ši negausi, tačiau itin vertinga paveldo dalis vis dar stokoja išsamių tyrimų. Apibendrinančių tyrinėjimų esama, tačiau kiekvienas objektas vertas atskiro įsigilinimo. Pranešimas skiriamas vienam iš šios grupės objektų – Šv. Jono Krikštytojo atvaizdui iš Labūnavos bažnyčios. Iki šiol Lietuvos menotyrininkų tyrinėtos tiek formaliosios, tiek ikonografinės kūrinio savybės, kelti jo datavimo, genezės ir autorystės klausimai, tačiau kiekvienas iš jų reikalauja naujo įvertinimo, pagilinimo, patikslinimo ir naujų atsakymų paieškų. Pranešime bus pristatomi Labūnavos skulptūros ikonografijos pirmavaizdžiai, įtakos, formavusios skulptoriaus darbą. Apžvelgta tipo raida ir paplitimas Europos dailėje. Svarstomas kūrinio atsiradimo Labūnavoje klausimas.

14.15–14.35

I. Dringelytė (Lietuvos etnografijos muziejus)

Skulptūra-slapukė: apie Lietuvos etnografijos muziejaus įgytą Prisikėlusio Kristaus skulptūrą iš Lauksodžio bažnyčios ir jos kartotę

2022 m. LEM įgyta XVIII a. vid. sukurta, autentiškos polichromijos medžio skulptūra „Prisikėlęs Kristus“ – vienas gražiausių šio ikonografinio Jėzaus Kristaus tipo vėlyvojo baroko / ankstyvojo rokoko laikotarpio kamerinės profesionaliosios skulptūros pavyzdžių Lietuvoje. Besiaiškinant skulptūros paskutinio buvimo vietą, pagelbėjo dr. M. Matušakaitės regimoji atmintis ir 1999 m. straipsnyje apie Lauksodžio bažnyčią Žiemgaloje paskelbtas (nors ir be nuotraukos) detalus kūrinio apibūdinimas. Radus 1773 m. Lauksodžio bažnyčios inventoriuje įrašą apie Prisikėlusįjį ir greta esančioje Žeimelio bažnyčioje – akivaizdų skulptūros sekinį, ėmė aiškėti, jog Lauksodis nėra tik vėliausio skulptūros buvimo vieta. Ar jos patekimo į Lauksodį keliai galėjo būti susiję su jėzuitais ir medine Lauksodžio Šv. Aloyzo bažnyčia, statyta XVIII a. vid., ar tikėtinos skulptūros sąsajos su stipria to laikotarpio vėlyvojo baroko ir rokoko skulptūros mokykla Vidurio Europoje? Ir kaip galėjo atsirasti skulptūros kartotė Žeimelyje? Pranešime bandoma atsakyti į visus šiuos klausimus.
Skulptūrą 2023 m. restauravo LNDM P. Gudyno restauravimo centro restauratorė-ekspertė Greta Žičkuvienė.

14.40–15.00 Kavos pertrauka

15.00–16.00 Parodų Aristavėlės dvare apžiūra su jų rengėjais: parodos, skirtos dr. M. Matušakaitei ir parodos „Prarasto laiko beieškant: atsiminimai iš Lietuvos dvarų“ pristatymas