Nauja, unikali paroda „Senosios medinės prakartėlės iš Lietuvos bažnyčių 2“, nors yra praeitais metais pristatytos parodos tęsinys, tačiau iš tiesų nuo jos labai skiriasi: jei pirmoje parodoje galėjome pamatyti skirtingų XX a. laikotarpių ir trijų konkrečių, skirtingų autorių medines prakartėles, šiais metais prakartėlių autoriai yra nežinomi (ar tik spėjami), pačios prakartėlės gerokai „pasenėję“ (dauguma jų sukurtos XIX a.), o pagrindinis skirtumas yra ekspozicijos sumanymas, kur kontrasto principu sulyginamos Žemaitijos regiono vietos meistrų – dievdirbių drožtos ir šimtametes tradicijas turinčiose Europos Alpių šalių regiono dirbtuvėse sukurtos senosios medinės prakartėlės. Ir vienų, ir kitų Lietuvos bažnyčiose išliko labai mažai, o ir šios yra nepilnos komplektacijos ir blogos būklės. Vos kelios jų kalėdiniu laikotarpiu dar tebepuošiamos savo parapijų bažnyčiose, kitas jau seniai pakeitė gipsinės ar plastikinės. Ir tik kelios parapijos išsaugojo savo senąsias, nenaudojamas medines prakartėles bažnyčiose ar vietiniuose parapijų muziejuose. Informacijos apie eksponuojamas prakartėles dar mažiau – ruošiant parodą, deja, nepavyko aptikti jokios vaizdinės-archyvinės medžiagos.
Šių metų parodos priešistorė tokia: kadangi praėjusių metų ekspozicijoje nepristatėme nė vienos Žemaitijos regiono prakartėlės, eksponatai buvo atvežti tik iš Aukštaitijos ir Suvalkijos regionų bažnyčių, šiais metais išsikėlėme tikslą – parodyti Žemaitijos krašto, nuo XIX a. vidurio garsėjusio gausia ir išraiškinga savamokslių kaimo dievdirbių kūryba, medines prakartėles. Tikėjomės, jog bažnyčiose jų turėtų būti dar išlikusių – juk ten jos buvo labiau apsaugotos nuo visuotinio žemaitiškos sakralinės skulpūros naikinimo ir grobstymo XX a. vid. ir vėliau. Paieškos nebuvo paprastos ir lengvos, bet į pagalbą pasitelkus įvairius informacijos šaltinius, pavyko ne tik surasti labai įdomias senąsias žemaitiškas prakartėles, bet ir jas pasiskolinti iš parapijų. Grubokos, statiškos, naivios ir be galo išraiškingos Karklėnų ir Gadūnavo, dar autentiška polichromija padengtos Girdžių, dekoratyvios ir originalios Lauko Sodos, tvirtos ir rūsčios Veiviržėnų bažnyčių prakartėlių figūros ryškiai kontrastuoja su vakarietiškais senųjų medinių prakartėlių pavyzdžiais ekspozicijoje, kur turime dvi puikias, galimai Šiaurės Italijoje, Austrijoje ar gretimai – Vokietijos Bavarijoje (Tirolio / Alpių šalių regione) XIX a. II p. ar IV ketv. sukurtas prakartėles iš Aukštaitijos krašto Troškūnų ir Joniškėlio bažnyčių. Jose užburia sudėtingi prakartėlių fonai su kalnų peizažais, uolom ir olom, romantizmui būdingais griuvėsių, arkų ir kolonų motyvais ir, žinoma, daugybė juvelyriškai išdrožtų smulkių figūrėlių, kur net avyčių ausys persišviečia, tarsi būtų porcelianinės…
Viena iš eksponuojamų žemaitiškų prakartėlių, atvežta iš Požerės bažnyčios, yra tarsi tarpinis, jungiantis variantas tarp vietinių dievdirbių ir minėtame Alpių šalių regione sukurtų Dievo Sūnaus Gimimo scenų: meistras akivaizdžiai sekė vakarietiškos, atvežtinės prakartėlės personažų vaizdavimu, šalia įprastai traktuojamų veikėjų, sukūręs tipingą Alpių regiono piemenuką ir įmantrius karalių bei jų tarnų drabužius.
Ir pagaliau visos ekspozicijos puošmena – Aukštaitijos regiono Gruzdžių (šiuo metu – Šiupylių) bažnyčios prakartėlė, kuri šiais metais pirmą kartą publikuota ir išsamiai aprašyta dr. Skirmantės Smilingytės-Žeimienės (Lietuvos sakralinė dailė II, t. 2, 2 dalis, 1 k., p. 348–353). Dailės istorikė neslepia susižavėjimo šia prakartėle ir pabrėžia, jog „tarp negausiai išlikusių medinių tradicinių prakartėlių gruzdiškė išsiskiria senumu, nuotaikingu originalumu ir meniškumu“ ir kaip „svarbu, kad ji – vienetinis ir bene seniausias iš šios rūšies ansamblių Lietuvos šventovėse, savitas ir žavus kelių skulptorių kūrinys – išliktų“.
Ši prakartėlė išskirtinai įdomi keliais atžvilgiais: pirmiausia ypač išraiškinga Kūdikėlio Jėzaus skulptūrėle, kuri, kaip nurodo tyrinėtoja, yra įvežtinė iš Europos kraštų (galimai taip pat iš Alpių šalių regiono), kur panašios barokinės Jėzaus skulptūrėlės buvo populiarios XVIII a. bėgyje ir vėliau, o taip pat tuo, jog kitų prakartėlės figūrų autorius, nežinomas vietos (Šiaulių krašto) meistras, buvo akivaizdžiai įtakotas profesionaliosios bažnytinės drožybos – kurdamas Tris karalius (išminčius), jis „greičiausiai rėmėsi barokiniais XVII a. pab. – XVIII a. pr. pirmavaizdžiais“.
Tad kviečiame pasigėrėti tokiais skirtingais ir tokiais išraiškingais dar išlikusiais senųjų medinių prakartėlių pavyzdžiais iš Lietuvos bažnyčių. Kiekvienais metais galimybių jas pamatyti vis mažės…
Menotyrininkė
Ina Dringelytė
Parodos plakato autorė architektė Neringa Norvaišaitė