VERBŲ SEKMADIENIS

Didžioji, arba Kančios, savaitė prasideda Verbų sekmadienį. Kartu su bundančiu pavasariu šį sekmadienį atgydavo visa Lietuva. Keliais ir takeliais mirgėte mirgėjo žmonių būreliai su verbomis rankose (Juozas Kudirka. Velykų šventės,V., 1992.).

Kiekvienas, senas ar jaunas, nešėsi rankoje verbą. Aukštaitijoje (išskyrus Rytų Aukštaitiją), Suvalkijoje ir Žemaitijoje šventino kadagį. Dzūkijoje ir Rytų Aukštaitijoje pagrindinės buvo verba, verbele vadinamos gluosnių šakelės. Prie jų pridėjo kadagio. Verbeles ėmė 2 – 3. Vieni verbelėmis vadinamo šakutes su „katinukais“, kiti iš anksto pamerkdavo tam tikrų karklų šakeles, kurios išleisdavo lapelius: „Turi susprogti lapeliai, ne katinukai“. Tai vytinis gluosnis žilvytis (Salix viminalis L.), pelkinis gluosnis (S. rosmarinifolia L.), purpurinis gluosnis (S. purpurea L.), pajūrinis gluosnis (S. daphnoides Vill.). Kas norėjo, verbą papuošdavo. Vieni puošė popierinėmis gėlėmis, kiti pridėjo kurios nors kambarinės gėlės šakelę: balzamino ar pelargonijos žydinčią šakelę, paprastosios mirtos, japoninio ožekšnio ar plunksninio smidro. Treti puošė buksmedžio, žiemės šakele ar priraišiojo snieguolės žiedelių. Buvo ir ypatingesnių verbos papuošimų. Vyras iš Kazlų Rūdos ir dabar atsimena nutikimą iš vaikystės: „Dešimt metų turėjau. Seserys padarė: šakelę kadugio ir įpynė spanguolių uogų. Nė vienas tokios verbos neturėjo. Popierėle apačioj apsuko. Toks Tilvikas (irgi mokinys) atsigrežęs vieną uogą sutraiškė, vėl atsigrežęs – kitą. Kai spyriau, nepataikiau, pusamžiui vyrui įspyriau – „grūšią“ gavau: atsigrežęs nubaudė mane“.

Moterys paprastai nešė dideles verbas, nes jos visur reikalingos buvo, vaikai ir vyrai – mažas. Moteris iš Šilalės prisimena: „Kai mama sirgdavo, mums įduodavo didelę, gėdydavomės nešt“. Kotelius apvyniodavo popieriumi, kad nedurtų ir viršuj suverždavo dažnai ryškesniu gražesniu vilnoniu siūlu.

Prieš bažnyčią ar po jos verba plakdavo namiškius, ypač vaikus, kad geri, sveiki būtų. Parnešę užkišo už balkio ar padėjo už švento paveikslo. Vieni taip ir laikė, kiti nukūlė spygliukus. Žemaitijoje pasakojo, kad iki Velykų stengėsi nukulti: „Verbą iki Didžiojo ketvirtadienio nukulk, spygliukus susidėk į maišiuką, o kambliuką sudegink ar kartu palik. O jei nenukulsi verbą iki Didžiojo ketvirtadienio, tau darbai nesiseks, niekada neapsidirbsi“.

Su verba smilkė trobesius nuo perkūnijos, parūkino gyvulius pavasarį pirmąkart leidžiant į laukus, kad jie nesirgtų, bloga akis nenužiūrėtų. Ančiukus, kalakučiukus, viščiukus, žąsiukus pirmąkart leidžiamus į lauką apsmilkė, kad šarkos, varnos ir vanagai neišgaudytų. Bites apsmilkė pirmąkart žiūrėdami: „Bitininkai dideles šluotas nešėsi į bažnyčią“. Kambarius parūkė, kad kvapas būtų geresnis, ypač, jei laukė kunigo kalendavojant. Pasmilkė prie numirusio, kad nesijaustų kvapas. O ypač šventintas kadagys buvo reikalingas prie mirštančio žmogaus: „Kai žmogus miršta, reikia nuo jo velnią varyt, velnias visada yr prie mirštančio.Vienas žmogus pasakojo, kad šėtonėlis guodėsi: „Vienas žmogus mirė, įėjo vaikis su verdančiu vandeniu [švęstu], kad liejo, kad liejo, nebetvėriaus, už pečkynos beišsilaikiau. Sena baba įėjo, pradėjo rūkyti, nebtvėriaus nei už pečiaus plyšyje, beišėjau pro lungą“ (Plungė).


     
 

„Pavasarį, kai išleidžia gyvulius laukan, tai tuo ėgliu parūko. Tėtė varo iš tvarto, o mama stovi lauke prie durų ir aprūko, pakiša ir po nosim gyvuliui, kad tų dūmų jam pagaut“.
Elžbieta Piskarskienė, gim. 1916 m. Paliepio k., Panemunio ap., Rokiškio raj.

 

„Kai dirbi ką, riešas skauda, sako: „Jau ranką papjoviau“. Užsiriši ant to kur skauda riešo tą giją (vilnonį siūlą nuo verbos), vienlinką. Ir laikosi paki ji pati pasimeta. Kai ji pati nutrūksta, tai jau liga išeina“.
Uršulė Pynelienė, gim. 1909 m. Stabintiškių k., Žaslių ap., Kaišiadorių raj.

 

“Prieš Verbą tris dienas visi darė popierines gėles, ūkininkai ir samdiniai. „Ruoškitės šventei“ – samdiniams sakė ūkininkai“.
Elžbieta Gylienė, gim. 1913 m. Elžbietinos vienk., Lazdijų ap., Lazdijų raj.

     
 

„O verbelė buvo prisakyta turėt prie lovos kojos. Jei mirsi, žvakės neturėsi, turėsi kadagio šakelę, tas pats bus. Į maišelį įkiši, apriši, už lovos kojos užkiši prie galvos“.
Stasė Laivienė, gim. 1901 m. Platelių ap., Plungės raj.

 

„Su verba aprūkindavo, kai labai perkūnija, sakydavo, debesis labai išnešioja“.
Petronėlė Šuliauskienė, gim. 1901 m. Pinkaviškio k., Guobų ap., Marijampolės raj.

 

„Kai pareina bobutė su verba iš bažnyčios, muša mus per galvą ir sako: „Ne aš mušu, verba muša – sveikas auk, Velykų sulauk“.
Elena Jociuvienė, gim. 1909 m. Tarosų k., Verėduvos ap., Raseinių raj.

     
 

„Jei norėjom pagražinti – sausukės įdedam. Parnešę padedam už abrozo (paveikslo)“.
Bronė Černiauskienė, gim. 1925 m. Čižiūnų k., Valkininkų ap., Varėnos raj.

 

„Vyrai mažučiukes darėsi – dvi nedideles verbelytes, ėglio šakutę, kišenėlėn įsidėjo ar į sagos užsegimo kilputę įsinėrė“.
Ona Maksimavičienė, gim. 1901 m. Vaštakų k., Kamajų ap., Rokiškio raj.

 

„Kiekvienas nešėsi verbelę į bažnyčią: jei neturėsi, velnias uodegą įkiš į ranką. Tuščios rankos negali turėt Verbų dieną“.
Anastazija Alminaitė, gim. 1908 m. Grūšlaukės k., Grūšlaukės ap., Kretingos raj.

Vyresn. muziejininkė Gražina Žumbakienė
Rimgaudo Žaltausko fotonuotraukos