VARDINIŲ ŠVENTIMAS

Vardinių proga dažniausiai sveikindavo suaugusius žmones, kurie gali sveikinusius sukviesti ir pavaišinti. Varduvininką pagerbdavo nupindami ir pakabindami vainiką ant durų. Didelius vainikus uždėdavo per visą durų staktą, o mažesnius, ovalo formos pakabindavo ant durų. Žiemą vainiką nupindavo iš eglės ar pušies šakelių ir papuošdavo spalvotomis popierinėmis gėlėmis. Vasarą nupindavo ąžuolo, klevo lapų vainiką, į kurį įkaišydavo darželio ar pievų gėlių. Kartais vainiko centre prisegdavo atviruką.

Atvirukas buvo prisegtas prie vainiko, kuri slapta pakabino prie
Jonų - tėvo ir sūnaus - durų Šiukštonių k. Pasvalio r. XX a. 6-7 dešimt. LBM 49065

Prie vainiko kartais pririšdavo pirštines, rankšluostį. Dažniausiai vainiką slapta užkabindavo vardo dienos išvakarėse. Varduvininkas saugodavo, kada vainiką užkabins, ir stengdavosi sugauti vaniko kalėjus. Tą patį vakarą juos pavaišindavo. Joniškėlio apylinkėse pasakojo: “Prieš karą kaimynai Povilas ir Petras Baltrukai jau turėjo elektrą, dinamą. Tik mes kabinam vainiką, jie uždega elektrą ir sugaudo visus. Vaišingi žmonės”. Aukštaitijoje vesdavo į gryčią ar seklyčią ir vaišindavo alumi, mėsa, sviestu, sūriu, prikepdavo bandelių. Vaišėms įpusėjus, įnešdavo žalumynais ir gėlėmis „apvainikuotą kėdę“, į ją pasodindavo varduvininką ir, kėdę į viršų kilnodami, šaukdavo: „Valio, valio“. Didesnes vardinių vaišes rengdavo kitą dieną ar net artimiausią sekmadienį. Varduvininką pasveikindavo jam pasiųsdami ar įteikdami atviruką.
Ar dabar prikalate vardinių vainiką prie kaimyno durų?

[TĘSINYS]