UŽGAVĖNIŲ PAPROČIAI LIETUVOS LIAUDIES BUITIES MUZIEJUJE

2016 metais Lietuvos liaudies buities muziejui sukanka 50, o jame švenčiamoms Užgavėnėms – 35. Kasmetinis renginių ciklas nuo 1981 m. prasideda Užgavėnėmis – žiemos palydų šventės, Mėsiedo pabaigos papročius atspindinčiu renginiu. Tai ilgiausią ir mažiausiai nutrūkstamą (o gal ir visai nenutrūkstamą) biografiją turintis muziejaus renginys, išlaikęs istorinių permainų išbandymus, net tapęs visos Lietuvos tradicija. Iki šiol jis išlieka didžiausiu iš kalendorinių renginių, sutraukiančiu daugiausia dalyvių ir lankytojų.
Vytautas Stanikūnas, muziejaus direktorius nuo įkūrimo iki 1989, prisimena: Užgavėnės – tai pilna sąmojaus, pokštų, lyg realaus ir nerealaus pasaulio – tamsios žiemos šmėklų, vaiduoklių bei šviesėjančių dienų pranašų maišaties šventė. Saulė jau kopia aukštyn, bet žiema dar gili ir pikta. Tačiau visi žino, kad po paskutinio septynių savaičių išbandymo, – nes tuštės aruodai ir trumpės lašinių paltys, bus dar šalta ir nyku, – ateis pergalės prieš tamsą ir blogį šviesi Prisikėlimo diena, kuri besąlygiškai paskelbs pavasarį. Ir tada saulės spindulių užlietoje žemėje kalsis pirmieji žali daigai ir į žemę pabirs grūdai, žadantys naują derlių. Bet sulaukti būtina. Ir prieš nelengvą ateinančios gavėnios rimties, susikaupimo, pasninko metą, reikia skaniai ir sočiai pavalgyti ir pasilinksminti. Tam ir skirtos Užgavėnės.
Liaudies buities muziejaus darbuotojai Užgavėnes švęsdavo kasmet. Tą vasario antradienį su kaukėmis ir be jų Rumšiškių miestelyje pasirodydavo persirengėliai, važinėdavo rogėmis po muziejų, pokštaudavo. Kartais į muziejų atklysdavo vienas kitas folklorinis kolektyvas ir įnešdavo jaunatviško šurmulio.
1981 m., laukdami Užgavėnių, muziejininkai išdrįso plačiau pasigarsinti. Pasirodė nedidelė žinutė ir respublikinėje spaudoje, kad vasario 21 dieną muziejuje bus žiemos palydos (juk – šiukštu – negalima buvo rašyti Užgavėnės). Ta žinutė sukėlė išgąstį ir pasipiktinimą sferose. Kaip išdrįso! Kur CK leidimas? Kas dabar bus?
Tačiau šventės sulaikyti jau nebebuvo galima. Atėjęs sekmadienis apstulbino ir pačius muziejaus darbuotojus
.
Nuo 1989 m. renginys vadinamas tikruoju Užgavėnių vardu. Scenarijaus schema, siekiant populiarinti ir saugoti senąsias Užgavėnių tradicijas, iš esmės nepakito nuo pirmųjų renginių: persirengę ansambliečiai lanko sodybose šeimininkaujančius, atlieka tradicines persirengėlių improvizacijas, įtraukdami lankytojus. Vaišinamasi blynais ir šiupiniu, juokaujama, pokštaujama ir triukšmaujama, važinėjama arkliais, ant specialios konstrukcijos – ant pavažos užmauto rato – vežiojama Morė, jos sudeginimas – kulminacinis renginio momentas. Schema ta pati, atlikėjai ir situacijos vis kitos ir niekada nepasikartojančios, nesurepetuotos, kaip anų laikų kaime...
Kasmetinis ir dažniausias žiniasklaidos atstovų bei nuolatinių lankytojų (nesigirdami tvirtiname: tokių turime) klausimas prieš kiekvieną renginį – kas naujo? Tenka ieškoti pusiausvyros tarp autentiško papročių atkūrimo, ko reikalauja muziejaus, kaip institucijos, saugančios materialųjį ir nematerialųjį paveldą, paskirtis, ir siekio išlikti įdomiam šiuolaikiniam lankytojui. Juk dabartinis muziejus – ne tik vieta, kur ateinama pasisemti žinių apie praeitį, bet ir kultūros centras siaurąja prasme, kur pramogaujama ir linksminamasi, bet nepamirštami edukaciniai tikslai. Tad kad ir kokių gudrybių griebiamės, stengdamiesi sudominti ir pritraukti lankytojus, tikslas saugoti ir puoselėti ne tik materialiojo, bet ir nematerialaus paveldo vertybes visada išlieka pagrindiniu. Per daugelį metų renginys tapo masinis su gerosiomis ir blogosiomis šio reiškinio pusėmis. Ne visada masiškume lengvai pastebima tradicija. Parodos tikslas – priminti apie tai nuotraukose užfiksuotais kadrais, saugomais muziejaus archyve.

Vyresnioji muziejininkė Vida Olechnovičienė

 

Užgavėnes švenčiame vasario 5 – kovo 6 d., likus 7 savaitėms iki šventų Velykų.
 
Ir taip muziejuje nuo 1981 metų...
 
Per Užgavėnes prisivalgyk tiek, kad pilvas būtų kietesnis už kaktą ir sotumo visai Gavėniai užtektų.
 
Archaiškas valgis – šiupinys: kruopos, žirniai, kiaulės uodega, nes Mėsiedo pabaiga.
 
Blynai – apskriti ir geltoni, kaip saulė – persirengusiems ir kaukėtiems, gerų metų linkėjimus nešantiems.
 
Blynai Miestelio špitolėje – pagal unikalų receptą.
 
Blynų kepti nemokėsi – tinkamai Užgavėnių persirengėlių nepavaišinsi – metų gerų nesitikėk.
 
 
 
Kuo toliau nuvažiuosi, tuo aukštesni linai augs. Laukus ratu apvažiuosi, pasėlius nuo negandų apsaugosi.
 
 
 
Važiuojama ne tik rogėmis, geldomis ar verpstę apžergus. Stengiamasi išvirsti ir pasivolioti sniege.
 
Žemaičiai Morę – žiemos simbolį – į egzekuciją tempia, užsodinę ant rato ir rogių pavažos. Tuo išmoningai parodoma, kaip pavasaris žiemą gena.
 
Saugokitės, Morė švaistosi spragilais!
 
Sukynės – kalvaratai.
 
 
 
 
 
Tradiciniai personažai – kaukės ir persirengėliai
Lašininis ir Kanapinis.
 
Lašininio ir Kanapinio kova – senais laikais vykdavusių Meškos ir Briedžio, vasaros ir žiemos valdovų, varžytuvių aidas.
 
Kovos – Ožio (kanapių) pienas ar kiauliena – baigtį nulemia tradicija. Ulia, ulia, veselija, silkė lašinius išvijo.
 
Krikščioniui Kanapinio pergalė prieš Lašininį – Gavėnios ir pasninko pradžios ženklas. Septynių mylių geležinis tiltas, gale tilto kelbasa užrakinta pakabinta.
 
Ožys – vienas seniausių personažų, vaisingumo simbolis.
 
 
 
Arklys
 
 
 
 
 
 
 
Gervė – pavasario pranašė, meilės paukštė.
 
 
 
Ubagai. Ubagui duosi biednas nebūsi, / Su sava vaikais gražiai gyvensi, / Neduokit duonos, bo ištrupinsiu, / Neduokit kruopų, bo išbarstysiu. / Duokit lašinių didelį šmotą, / Gausit nuog Dieva didelį zaplotą...
 
 
 
 
 
Daktarai – Vengrai. Šeimininke, parduok skepetą, pirk sveikatą, pasinaudok proga, kol akys neišsprogo.
 
Velnias
 
Giltinė
 
 
 
Tradicinės medžiagos kaukėms
Medis, linai.
 
Medis, kailis.
 
Papjė mašė.
 
Išradingi ir praktiški kaukių gamybos būdai
Megzta
 
Megzta
 
Nerta
 
Antrinis buities rakando panaudojimas arba išradingumui ribų nėra...
 
 
 
Žemaitijos nacionalinio parko kaukių meistras Antanas Vaškys.
 
Žemaitijos nacionalinio parko kaukių meistras Vytas Jagėla.
 
Žemaitijos nacionalinio parko kaukių (ličynų) paroda.
 
Žemaitijos nacionalinio kaukių (ličynų) paroda.
 
Persirengėlių pomėgis susikeisti rūbais: vyrai rėdosi moteriškais, moterys – vyriškais.
 
Persirengėliai rėdosi išvirkščiais kailiniais.
 
Persirengėliai triukšmauja: taip greičiau išvarysi žiemą ir pažadinsi pavasarį.
 
Tradicinė priemonė triukšmui sukelti – tarškynė.
 
 
 
Tradicinės persirengėlių inscenizacijos
Mėsiedo laidotuvės.
 
Vestuvės
 
 
 
 
 
 
 
Persirengėlių kompanijoje – įvairūs personažai. Jų – apie 12.
 
Užsienio persirengėliai muziejuje
Persirengėliai – kukeriai iš Bulgarijos.
 
 
 
Kaukės iš Danijos, išreiškiančios skirtingą žmogiškąją prigimtį.
 
 
 
Persirengėliai iš Latvijos.
 
Sniege išsivoliosi – o jei dar vyriškiui į glėbį pagriebus stamantresnę moteriškaitę – nuo to tik žemė derlesnė bus.
 
Juoksies ir kvatosi – ne tik žiemą išvarysi ir pavasarį pažadinsi, kaip senovėje tikėta. Lengviau atsikratysi visko, kas PATĮ marina: ligų, apatijų, virusų, depresijų... ir kitus nuotaika gera užkrėsi.
 
Bet svarbiausia yra išvaryti įkyrėjusią piktąją žiemos dvasią, – Morę (Kotrę, Barborą, Senę Kūniškę ar Gavėną, Diedelį, Čiučelą) – nustumti nuo kalno, paskandinti eketėje ar net supleškinti.
 
Morė pleška – žiemos dantys šimpa.
 
Mes užsigavim, tegul užsigavi mūsų bėdos ir nelaimės!
 
 
Parodos autorė Edukacijų ir renginių skyriaus vyresnioji muziejininkė Vida Olechnovičienė
Maketas Ingos Levickaitės ir Sigitos Žukauskaitės
Nuotraukos iš LLBM archyvo