2013 m. balandžio 28 dieną muziejininkė Irena Saulutė Špakauskienė šventė garbingą jubiliejų. Jau dvidešimt metų nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens ji kasdien keliauja autobusu iš Kauno į Rumšiškes, Liaudies buities muziejų ir tris kilometrus pėsčiomis eina link savo darbo vietos – jurtos (žeminukės). Irena Saulutė – 1941 m. tremtinė, Laptevų jūros tremtinių brolijos „Lapteviečiai“ narė.
Jos tėvelis karininkas Pranas Valaitis (1900-1942), kilęs iš Vidgirių kaimo (Griškabūdžio valsčius). Nors tėvai turėjo 25 hektarų ūkį, nuo vaikystės teko daug dirbti. 1918 m. baigė keturias Marijampolės gimnazijos klases. Įpusėjęs penktąją, mokslus nutraukė ir 1919 m. sausio mėnesį įstojo savanoriu į besikuriančią Lietuvos kariuomenę. Baigė Kauno Karo mokyklą (II laida). P. Valaitis pasižymėjo kovose prieš bolševikus, bermontininkus ir lenkus. Apdovanotas I-ojo laipsnio Kryžiumi „Už Tėvynę“ (1919 m.; nuo 1930 m. pavadintas Vyčio Kryžiaus ordinu). Tai buvo aukščiausias tik susikūrusios valstybės apdovanojimas. P. Valaitis taip pat apdovanotas Savanorio ir Nepriklausomybės medaliais (1928 m.) bei Vytauto Didžiojo 5-ojo laipsnio ordinu (1938 m.).
Irenos Saulutės mamytė Liudvika Misevičiūtė-Valaitienė (1902-1946) – dvarininkaitė, Murdelių (Tauragės apskritis) dvaro savininkų Vytauto ir Marcijonos Misevičių, turėjusių 150 ha, dukra. Ji mokėsi pensione Varšuvoje, vėliau baigė Švėkšnos gimnaziją. Puikiai kalbėjo vokiškai, lenkiškai ir rusiškai.
Tėveliai susituokė 1923 m. Šeimoje augo du vaikai: sūnus Romualdas (1924-2001) bei ketveriais metais jaunesnė dukra Irena Saulutė. P. Valaitis tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Jis labai mėgo žirgus ir šunis. Mama šeimininkavo namuose. Dėl tėvelio tarnybos Valaičiams teko dažnai keisti gyvenamąją vietą – paskiriamus tarnybinius butus. Šeima gyveno Tauragėje, Kaune, Šiauliuose, Ukmergėje, Klaipėdoje. Irenos Saulutės atsiminimuose – šviesus erdvių namų vaizdas: laukiamasis, virtuvė, valgomasis, svetainė (salionas), tėvelio kabinetas, tėvelių miegamasis, vaikų ir auklės kambariai. Jai ypač įsiminė valgomasis: balta krakmolyta staltiesė ant stalo, gražūs indai, paslaptingas prieskoniais kvepiantis bufetas, staliukas su ant jo stovinčiu virduliu (samovaru). Valaičiai mėgo lankytis Valstybės teatre. Pramogaudavo Birštone, poilsiaudavo Palangoje. Vaikai daug sportavo.
Dėl nuolatinių kraustymųsi Irena Saulutė su broliu dažnai keitė ir mokymo įstaigas. Viena iš lankytų mokyklų – prestižine laikyta Seselių kazimieriečių vaikų prieglaudos mokykla Ukmergėje. Kartu su našlaičiais joje mokėsi ir tarnautojų vaikai, anot Irenos Saulutės, kad „neišmandrėtų“.
Šviesią Irenos Saulutės vaikystės idilę šiek tiek temdė ligos. Sušalusi prie jūros, susirgo miokarditu, o vėliau ir Botkino liga. Kad pasveiktų, tėveliai išnuomojo klėtį kaime. Sergančiai Irenai Saulutei teko gerti nemėgiamą šviežiai separuotą grietinėlę, o pati buvo labai nevalgi. Kad būtų skaniau, kartais tėvelis pririnkdavo žemuogių. Prisimena, jog po ligos į mokyklą ją atveždavo arklio traukiamu vežimaičiu. Tėvelis iki suolo atnešdavo, o po pamokų parnešdavo ant rankų. „Taip saugojo širdį nuo menkiausio judesio“.
Irenai Saulutei buvo 13 metų, kuomet su tėveliais ir broliu 1941 m. birželio 14 d. buvo ištremta. Geležinkelio stotyje P. Valaitį iš karto atskyrė nuo šeimos. Jis buvo įkalintas Rešiotų lageryje Nr. 7. L. Valaitienė su vaikais pateko į Altajaus kraštą, į Turočiak gyvenvietę. Ji kreipėsi į Kraslago viršininką ir dar spėjo kalėjime surasti vyrą, apsikeisti keliais laiškeliais. Po to susirašinėjimas nutrūko. P. Valaitis 1942 m. Kansko (Krasnojarko kraštas) kalėjime buvo sušaudytas. Tais pačiais metais šeima buvo perkelta į Tit Ary gyvenvietę Arktyje prie Laptevų jūros, Jakutijos Bulūno rajone. L. Valaitienė iš bado ir ligų mirė 1946 m. Anot Irenos Saulutės, jeigu ne brolis, dalindavęsis su ja maisto daviniu, ji irgi nebūtų išlikusi gyva.
Į Lietuvą iš tremties Irena Saulutė nelegaliai grįžo 1947 m. Lietuvoje jos neregistravo. Kaune slapstėsi svetima pavarde, gyvendama studentų bendrabučiuose, privačiuose butuose. Jei neturėdavo kur prisiglausti, dienomis eidavo į Karmelitų pliažą, vakarais į šokius. „Juk reikia sulaukti tamsos, o tada gali įlipti per balkoną“. 1958 m., saugumui leidus, gavo pasą. Baigė medicinos mokyklą ir tapo felčere. Irena Saulutė dirbo įvairiuose gamyklų medicinos punktuose, gide ekskursijų biure. 1960 m. susituokė su inžinieriumi Stasiu Špakausku. Užaugino dukterį Rasą.
Prasidėjus Atgimimui, 1989 m. Irena Saulutė dalyvavo ekspedicijoje į tremties vietas prie Laptevų jūros. Sutvarkė surastus kapus, pastatė paminklus. Irenai Saulutei pavyko rasti prieš keturiasdešimt trejus metus mirusios mamytės kapą. Trys vyrai pusantros dienos po grumstelį daužė amžinojo įšalo žemę, kol pasiekė karstą. Atidengus jį, visi pamatė, kad šaltis užkonservavo palaikus. L. Valaitienė atrodė lygiai taip pat, kaip savo mirties dieną – jauna, šviesiaplaukė, tik jau šarmos padabintais plaukais. Į Kauną parvežtus mamytės palaikus Irena Saulutė palaidojo Karmėlavos kapinėse. Greta – simbolinis tėvelio P. Valaičio kapas.
Muziejuje Irena Saulutė dirba nuo 1993 m. Unikalus, skaudžius Lietuvos istorijos momentus menantis Tremties ir pasipriešinimo sektorius buvo pradėtas formuoti brolijos „Lapteviečiai“ iniciatyva, 1992 m. rugpjūčio 23 d., pastačius čia jurtą (žeminukę). Vėliau Tremties ekspozicija plėtėsi: atsirado vagonas, bunkeris, paminklai. Malonu, jog Europos muziejų po atviru dangumi asociacijos prezidentas prof. dr. Janas Vesenas (Jan Vaessen) ir muziejų direktoriai pripažino šio sektoriaus ekspoziciją kaip vieną įdomiausių muziejuje. Tačiau greičiausiai išskirtiniu šį sektorių daro ypatingai įtaigus Irenos Saulutės pasakojimas, leidžiantis tarsi juste pajusti visą iš Lietuvos ištremtų žmonių tragediją. Tai yra tikra, o ne išmokta istorija, gyva pamoka.
Jurtoje (žeminukėje) Irena Saulutė pradžioje dirbo be atlyginimo, skatinama vien patriotinių jausmų, ir tik 1997 m. „Lapteviečiams“ pavyko jai išrūpinti muziejininkės etatą. Irena Saulutė veda teminius užsiėmimus „Tremtinių buitis prie Laptevų jūros“, tremties vagone pasakoja apie trėmimus į Sibirą, partizanus. Sulaukia daug prašymų išsamiai papasakoti Lietuvos istoriją. Ji taip pat veda ekskursijas apie tremtį lankytojams iš Lietuvos, Ispanijos, Vokietijos, Japonijos, Švedijos, Rusijos ir kitų pasaulio šalių.
Irena Saulutė ir kiti tremtiniai konsultavo dokumentinių filmų „Birželio ledas“ (2001 m.) ir „Ledo vaikai“ (2011 m., filmas pelnė „Sidabrinės gervės“ apdovanojimą) kūrėjus, prisidėjo kuriant audiovizualinį „TV Europa“ projektą „Sielvarto stotys“ (2010 m.). Pastaruosius filmus finansiškai rėmė europarlamentarės Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė (Lietuva) bei Sandra Kalnietė (Latvija) ir pristatė juos Europarlamente.
Irenos Saulutės klausėsi ir lietuvių kilmės JAV rašytoja Rūta Šepetys. Remdamasi jos pasakojimu, Dalios Grinkevičiūtės kūryba bei surinktais kitų tremtinių prisiminimais, rašytoja parašė knygą „Tarp pilkų debesų“. Irena Saulutė yra viena iš pagrindinės herojės Linos prototipų. Romanas pateko į „New York Times“ bestselerių sąrašą, išgarsėjo visame pasaulyje. Dvidešimt Amerikos valstijų šią knygą įtraukė į mokyklų rekomenduojamos literatūros sąrašus. Romanas išverstas į 26 pasaulio kalbas, išleistas 43 šalyse. Jo ekranizacija domisi ir Holivudas.
Irena Saulutė yra apdovanota Savanorio ženklu (1992 m.) ir ženklu „Savanoriui saugojusiam popiežių“ (1993 m.). 2002 m. Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas Adamkus ją apdovanojo LDK Gedimino ordino Riterio kryžiumi. 2012 m. gegužės mėnesį Irenai Saulutei buvo įteikta Sacha Respublikos (Jakutijos) prezidento Jegoro Borisovo vertinga dovana ir padėkos raštas už daugiametį bendravimą su jakutais, už ryšio tarp šių tautų stiprinimą.
Irena Saulutė laisvalaikiu labai mėgsta knygas. Kaip pati sako: „Galiu skaityti iki keturių ryto, o penktą valandą keltis. Vaikystėje didžiausia bausmė buvo, kad tėveliai už prasižengimą neleis skaityti. Mane su broliu bausdavo neskaitymu“. Patinka ir kelionės. Labai mėgsta šunis bei katinus, juos globoja. Su kalyte Džiule Irena Saulutė ir į Rumšiškes važinėdavo. 
Pabaigai pacituosime keletą iš šimtų lankytojų atsiliepimų apie siaubingą buitį jurtoje (žeminukėje). „Mes tenai nebuvom, bet skaudu… Mes, lietuviai, išgyvenom galbūt Jūsų dėka… Ačiū už labai įdomų pasakojimą“, Alytaus regiono buhalterių asociacijos vardu Danutė Nedzinskienė, 2010 m. „Tai pati geriausia pamoka“, Vilniaus Senvagės gimnazija, 2009 m. „Nuoširdžiai dėkojame p. Irenai Špakauskienei už nuoširdų pasakojimą – gražią lietuvių tautos istorijos pravestą pamoką. Tegul Dievas suteikia Jums stiprybės ir kantrybės!“. Su pagarba, Sibiro tremtinė Eugenija Klimaitienė ir Šimkaičių pagrindinės mokyklos (Jurbarko rajonas) moksleiviai – 30 mokinių, mokytojų ir tėvelių, 2010 m. „Labai dėkojame Jums, gerb. Irena, už atminimo išsaugojimą ir priminimą dabar gyvenantiems. Stiprybės Jums!“. Svečių iš Čikagos vardu Aistė, 2010 m.