Kėdainių batsiuvys Antanas Gudžinskas ir jo rinkinys

 

 

 
Lietuvos liaudies buities muziejus yra įgijęs didelį Kėdainių mieste dirbusio garsaus batsiuvio Antano Gudžinsko įrankių ir darbo priemonių rinkinį. Šį rinkinį 2001 m. padovanojo batsiuvio dukra Aleksandra Gudžinskaitė-Meškienė. 2005 m. pavasarį jis dar pasipildė naujai A. Meškienės surastais A. Gudžinskui priklausiusiais daiktais – įvairių spalvų odų atraižomis, dokumentais ir pan. Iš viso rinkinį sudaro 224 vnt., esantys pagrindiniame muziejaus fonde.
 
A. Gudžinskas gimė 1908 m. Kalnaberžėje, Aleksandro Gudžinsko ir Anicetos Kvederaitės šeimoje. Kai buvo pusantrų metų, mirė jo mama. Tuomet tėvas vedė kitą moterį. Šeima apsigyveno Kėdainiuose ir susilaukė dar vieno sūnaus.
Būdamas septynerių metų A. Gudžinskas liko visiškas našlaitis. Vaiką augino pamotė. Ji su vaikais vertėsi sunkiai, Smilgos gatvėje nešiodavo žydams vandenį, jiems pakurdavo ugnį. Mažąjį Antanuką buvo atidavusi į kaimą pas ūkininkę piemenauti, tačiau jam nepatiko, po savaitės grįžo namo.

Baigęs tris pradžios mokyklos skyrius, A. Gudžinskas pradėjo mokytis pas batsiuvį, gyvenusį prie liuteronų bažnyčios. Besimokydamas dažnai būdavo alkanas. Jis pasakodavo: „Meistras pasakė, kad dabar valgysim, o tu bėk namo papietauti. O nėra ką valgyti. Išeinu, palakstau, perbėgu per miestą ir sugrįžtu. Klausia, tai ką, tu taip greitai pavalgei?“(kabutėse cituojamas A. Meškienės pasakojimas – I. L.). Įgavęs kažkiek žinių, jau padėjo dirbti meistrui.
 
Išmokęs amato, A. Gudžinskas išvažiavo į Ariogalą ir ten pradėjo savarankiškai dirbti. 1930 m. su šeima grįžo į Kėdainius. Išsinuomavo butą mediniame name prie vaistinės. Jau buvo žinomas batsiuvys; jam neblogai sekėsi. Siuvo vyriškus ir moteriškus batus. Pagrindiniai klientai buvo karininkai, kunigai. Užsakovai iš kaimo užsisakydavo aulinius batus žiemą važiuoti į mišką, tačiau daugiausia ateidavo miestiečiai. Jeigu žmonės norėdavo, kad pasiūti batai girgždėtų, batsiuvys tarp dviejų padų įdėdavo gabaliuką žibale mirkytos ir paskui išdžiovintos žalios odos.
 
Apie 1932 m. Gudžinskai persikėlė į Noimanų namą su kampiniu įėjimu Kėdainių centre. Noimanai gyveno iš kiemo pusės ir čia laikė neoficialią arbatinę „be iškabos“. Kadangi kiemas buvo didelis, į jį vežimais suvažiuodavo žmonės iš kaimo ir užeidavo į arbatinę sušilti. „Tėčiui taip pat buvo neblogai – atsirasdavo užsakymų“. Antrame aukšte gyveno rabinas.
Nedidelė Gudžinsko dirbtuvė veikė pirmame aukšte, prie pirmo lango. Iškaba, vaizduojanti ilgaaulį batą ir moterišką batelį, kabėjo ant durų. Šeimai dar priklausė kambarys ir virtuvėlė. Dirbtuvėje stovėjo darbastalis su stalčiumi, žemos batsiuviškos kėdutės odiniu viršumi. Įrankiai buvo sudėti lentynėlėje su skylutėmis arba sukabinti. Pradžioje patalpas apšviesdavo žibalinė lempa, paskui jau atsirado elektra.
Batsiuvys dirbo ryšėdamas storos medžiagos prijuoste. Siūdamas batus, matavo pėdos pirštų plotį, pėdos ilgį, kelties aukštį, blauzdos storį. Matus rašė į knygutę. Įsigydavo madų žurnalų, tačiau modelius pats sugalvodavo. Odas pirko iš žydų. „Juo labai pasitikėjo, duodavo į bargą medžiagą“.  
Tarpukaryje A. Gudžinskas taip pat „turėjo balaganą turguj prie Nevėžio ir ten prekiaudavo“. A. Gudžinsko siūtais batais savo krautuvėje prekiavo ir jo draugas Marijonas Morkūnas. „Žydai imdavo didelį procentą už pardavimą, o jis neimdavo“.
Mokė po du tris mokinius, nes patalpos buvo nedidelės. Pramokę amato, mokiniai jam atidirbdavo.
 
Kilus karui, šeima išvažiavo pas gimines į Kalnaberžę, į Krekenavą. Amatu jau nesivertė, nes bijojo. Po karo, norint dirbti, reikėjo išsipirkti patentą. „Mes prie gatvės gyvenom, tai finansų skyrius labai gaudė. Jei neturi patento, dėdavo baudas. O mokesčiai labai dideli“. Pradėjo tikrinti net naktį. A. Gudžinskas buvo priverstas stoti į Kėdainiuose susikūrusią batsiuvių artelę. Čia du metus (1952-1954) dirbo aulininku.
Paskui septynetą metų valdiško darbo nedirbo, statėsi namą. Kadangi pirmiausia įsirengė sandėlį, po truputį pradėjo jame dirbti. „Jau ne taip puldavo, ne prie gatvės, kur kala plaktuku ir girdisi“. Užsakymų turėjo nemažai, nes „Kėdainiuose visi žinojo“. Pamažu baigė statyti namą. 1961 m. įsidarbino chemijos kombinate sargu, paskui stiklintoju, tačiau toliau iki senatvės siuvo batus. Odas gaudavo iš Šiaulių „Elnio“ fabriko.
Batsiuvys A. Gudžinskas buvo vienas žymiausių Kėdainių amatininkų. „Kai padarydavo, tai neprikibsi – labai sąžiningai viską atlikdavo“. Dirbo daug ir sunkiai. Keldavosi anksti, trumpai atsikvėpdavo tik per pasivaikščiojimus ant Nevėžio tilto. Mirė 1997 m., palaidotas Kėdainiuose, Kauno kapinėse.   
 
A. Gudžinsko įrankių ir darbo priemonių rinkinys eksponuojamas LLBM miestelyje, Kėdainių name įrengtoje batsiuvio-rimoriaus ekspozicijoje.
 

 
Batsiuvys Antanas Gudžinskas jaunystėje. Nuotrauka iš A. Meškienės albumo.   Bedirbant Kėdainiuose. Nuotrauka iš A. Meškienės albumo.
     
 
Noimano namas su kampiniu įėjimu Kėdainiuose, kuriame tarpukaryje veikė A. Gudžinsko dirbtuvė. E. J. Morkūno nuotrauka.   Metalo iškaba, kabėjusi ant Noimano namo durų. LBM 47272. E. J. Morkūno nuotrauka.
     
 
A. Gudžinsko siūti moteriški bateliai. LBM 47393/1-2. E. J. Morkūno nuotrauka.   Metalo antspaudas su A. Gudžinsko inicialais ir batsiuvio plaktuku. LBM 47311. E. J. Morkūno nuotrauka.
     
 
Centimetrinė juostelė. LBM 47237. E. J. Morkūno nuotrauka.   Medinės vinutės batams siūti. 7 numerio. Ant etiketės yra užrašas: "LAUT SYSTEM A. ROLLER BERLIN MEDINIAI VINELIAI ALSĖDŽIAI". LBM 47274. E. J. Morkūno nuotrauka.
     
 
Peilis odai pjaustyti. LBM 47306. E. J. Morkūno nuotrauka.

  Įrankis bato apdailai, kuriuo pakaitinus įspausdavo rantelius. LBM 47291. E. J. Morkūno nuotrauka.
     
 
Užkulnis prikalti prie pado. Viduje yra įrašas "AB INKARAS KAUNAS". LBM 47309/1. E. J. Morkūno nuotrauka.   Padėklas iš odos, dedamas ant kurpalio. LBM 47343/1. E. J. Morkūno nuotrauka.
     
 
Kartono šablonas bato padui. LBM 47323. E. J. Morkūno nuotrauka.   Odinis bato padas. LBM 47336/1. E. J. Morkūno nuotrauka.
     
 
Gumos atraiža. LBM 47344. E. J. Morkūno nuotrauka.   Kietos odos atraiža padams. LBM 49129. E. J. Morkūno nuotrauka.
     
 
Medžiagos juostelė su 1936 m. Klaipėdos uosto muitinės plomba. LBM 47320. E. J. Morkūno nuotrauka.   Juosta iš elastinės medžiagos. LBM 47322. E. J. Morkūno nuotrauka.
     
Parodą parengė Buities, amatų ir verslų sk. vyresn. muziejininkė Inga Levickaitė