Kaip kontrastas jaukioms sodyboms, nuošaliau nuo apeigos kelio, atskirtas miškeliu stovi neįprastas, velėna dengtas statinys – jurta ir aklinas tik su mažučiais, spygliuota viela apraizgytais langeliais, gyvulinis vagonas. Neturintys nieko bendra su lietuvių kultūra, jie tik primena skaudų Lietuvai 1941 – 1953 m. tremčių laikotarpį, kurį vienu sakiniu apibūdino žurnalistė Laima Kanopkienė: „Svetima kalba kalbantys vyrai šautuvų buožėmis sudaužė krištolinę lietuviško kaimo tylą“.
Tiems, kurie prie Laptevų jūros slėpėsi jurtoje nuo geliančio vėjo ir šalčio, tiems, kurie niekad iš ten negrįžo, tiems, kurių šeimos ir sodybos buvo išdraskytos – stovi prie jurtos du paminklai.
Šitame pačiame Tremties ir pasipriešinimo sektoriuje Pravienos upelio šlaite įrengtas gerai užmaskuotas partizanų bunkeris.