Dzūkija – nederlingiausia, bet bene gražiausia Lietuvos dalis, su Nemunu, ramiai plukdančiu savo vandenis tarp aukštų krantų, su srauniais, švariais upeliais, kalvelėmis, didžiuliais miškais, pilnais grybų, uogų … Visais laikais daugumos dzūkų pagrindinės pajamos buvo iš miško. Pastatai panašūs į aukštaitiškus. Audiniuose dažnai marguoja lapeliai, gėlytės, tarsi dzūkės būtų norėjusios perkelti į audinius aplinkos grožį. Kraštas dainingas, dar gal prieš dvidešimt metų, žiūrėk, susės dzūkų pulkelis į maršrutinį autobusą („koncesinę“, kaip kartais pavadindavo ) Varėnoje – ir iškart pradeda dainuoti, ir skamba daina iki Rudnios ar Zervynų. Europos muzikologams sunku buvo patikėti, kad kaimo močiutė mūsų laikais gali išdainuoti 200, 300, o ir 500 dainų. Muziejuje Dzūkija pristatoma padriko kaimo fragmentu ir vienkiemine sodybėle, būdinga tarpinei Suvalkijos ir Dzūkijos kultūrų zonai. Vienkiemio visi keturi pastatai – gyvenamasis namas (stuba), svirnelis, tvartas ir klojimas – atviri lankytojams. Kaime kol kas atidaryti tik keli pastatai. Viena pirkia atkelta iš Musteikos kaimo. Joje pas eigulį Gaidį jaunystėje apsistodavo profesorius Tadas Ivanauskas, mėgęs medžioti ir žvejoti. Seklyčioje įrengta ekspozicija, šiek tiek susijusi su to laikotarpio profesoriaus gyvenimu, kitame pirkios gale – ekspozicija, skirta Dziedams – mirusiųjų paminėjimui. Prie pirkios, po pušele – nedidelis, skoningai dekoruotas svirnelis su balkonėliu. Paulius Galaunė, tyrinėdamas svirnus, pastebėjo įdomų dalyką – mūsų svirneliuose ilgio ir pločio santykis labai artimas tam dydžiui senosiose graikų šventyklose.