Praeitą savaitę mes, Ina ir Neringa, besidžiaugdamos paskutinėmis šiltomis dienomis ir besigėrėdamos akvareliškais rudens peizažais, tradiciškai su kantriuoju Sauliumi už vairo ir po sunkvežimuko tentu vos tilpusiu brangiu kroviniu, nudardėjome beveik 1000 km per visą Lietuvą nuo Aukštaitijos iki Žemaitijos, nuo Pasvalio raj. Joniškėlio iki Klaipėdos raj. Veiviržėnų, kad į bažnyčias laiku grąžintume muziejuje vykusiai parodai „Senosios medinės prakartėlės iš Lietuvos bažnyčių 2“ pasiskolintas prakartėles. Visas jas saugiai jau sugrąžinome – nenukentėjusias, prižiūrėtas, o kai kurias ir mūsų auksarankių restauratorių švelniai paliestas, „pagydytas“. Kelionė šį sykį buvo be įprasto skubėjimo,  ramesnė ir turiningesnė – jos metu pamatėme įdomių dalykų, kuriais norime pasidalinti ir su Jumis.

Pasvalio raj. Joniškėlyje, ne pirmą kartą svetingai priimti klebono Virgilijaus Liuimos, su  juo aplankome netoli Švč. Trejybės bažnyčios esantį klasicistinį bajorų Karpių dvarą bei dalį jį supančio romantiško parko – vieno gražiausių Lietuvoje. Šiuo metu pagrindiniame dvaro pastate veikia Joniškėlio krašto muziejus. Į Lietuvą iš Italijos XVIII a. I p. atvykusių dvarininkų Karpių giminės istorija Joniškėlyje tokia įdomi, jog tiems, kas nematė, siūlau būtinai pasižiūrėti būtent šiai temai skirtą menotyrininko Sauliaus Pilinkaus „Daiktų istorijos“ rugsėjo 26 d. laidą arba bent jau pasiskaityti apie tai

Pirma nakvynė iš daugelio Pakruojyje, kuomet pagaliau suradome laisvą valandėlę vakarėjant pasivaikščioti po keistai ištuštėjusį didikų fon Ropų klasicistinį Pakruojo dvaro ansamblį. Sunku įsivaizduoti, kiek rankų turi tvarkyti visur dar tebežydinčias ir visus pastatus tebepuošiančias gėlių kompozicijas ar gausybe rudens gėrybių dekoruoti stalus po atviru dangumi. Beveik 50 ha užimanti parko teritorija ir didžiausias dvaro pastatų ansamblis Lietuvoje, pasibaigus šekspyriškam vasaros gėlių festivaliui ir „nusirengęs“ floristinį dekorą nuo skulptūrų, tuoj pradės ruoštis kalėdiniam šurmuliui. O kol kas dvaro lankytojai turi retą galimybę neskubant pasimėgauti ramybe ir tyla. Pasimėgavome ir mes…

Privažiavus prie svečių namų „Kruoja“, kur visada apsistojame, lauke jau tamsu. Vidiniame kiemelyje, kur statome mašiną, kiekvieną kartą pirmiausia prieš akis – gerokai apleista, dar 1928 m. statyta senoji Pakruojo gaisrinė, ta pati, kurios kopija stovi pas mus muziejuje ir kur ką tik smagiai šventėme 2019-ųjų sezono užbaigimą. Kolegė Neringa sunerimusi klausia manęs, ar aš matau? Ką turėčiau matyti? Ogi kad nėra gaisrinės-stoginės, nesimato tamsoje jos bokštelio… Kaip tai gali būti? Juk Pakruojo senoji gaisrinė – valstybės saugomas istorijos paveldo objektas (u. k. 30734), į Kultūros paveldo registrą įtrauktas 2005 m. Puolu ieškoti informacijos… Pakruojo rajono savivaldybė pateikia tokią informaciją. Žadama ir planuojama daug ir gražaus. Lauksime pažadų įgyvendinimo…

Besilankant Telšiuose, popietę netikėtai atsiranda kelios valandos laisvo laiko – vienos parapijos kunigas išvykęs, kitos – dar neparvykęs, turime jų laukti. Šauna gera mintis aplankyti kolegas – visai čia pat esančią Žemaičių muziejaus „Alka“ Žemaitijos kaimo ekspoziciją, tuo labiau, jog ten nesame buvę. Smagu – randame visą kolektyvą vietoje, atviras sodybas, nudžiugina svetingas priėmimas. Nors ekspozicijų tekstilė po truputį jau kraustoma į fondus artėjant žiemos sezonui, gyvenimas muziejuje tebeverda: vyksta edukacijos, tenka prižiūrėti daugybę keturkojų ekspozicijos gyventojų. Pasidžiaugiame nuveiktais kolegų darbais, aptariame panašias problemas.  Žemaitijos kaimo ekspozicijos darbuotojoms siunčiame širdingus linkėjimus iš LLBM!

Jau temstant skubame į Telšių centrą – dar spėti pasidairyti kaip per paskutinius metus išgražėjo Žemaitijos sostinė. Miestas, atsigręžęs į Masčio ežerą, daug metų tvarkomas planingai ir ypač skoningai – tai didžiulis ilgamečio Telšių raj. vyr. architekto, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato, prof. Algirdo Žebrausko indėlis ir nuopelnas, įrodymas, kiek gali nuveikti savo miesto patriotas, profesionalas, kryptingai dirbęs ir dirbantis savo darbą bei siekiantis įgyvendinti savo miesto vystymo vizijas. Stovime Masčio ežero pakrantėje su Telšių amfiteatru, suformuotu Durbės skveru su paminklu Durbės mūšiui (2016 m.) ir „Džiugo sūrio namais-muziejumi“. Viskas apgalvota – nuo visumos iki detalių. Ilsisi akys ir jautiesi toli gražu ne provincijos mieste. Telšiškiai gali didžiuotis…

Esame Laukuvoje – čia paliekame Požerės bažnyčios prakartėlę. Klebonas Virgilijus Pocius su kauniete pussesere aktore Liucija Zorūbaite mus priima svetingai, o svarbiausia – klebonas patenkina mūsų smalsumą – parodo Laukuvos Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčioje šiais metais vykdytų polichrominių tyrimų ataskaitą ir vizualizacijas. Atidengtų zondų medžiaga iš tiesų unikali – pasirodo, jog XX a. II–III deš. (?) visas bažnyčios vidus buvo dekoruotas tuo metu madingu Art deco stiliumi, naudojant tautinius motyvus. Jei dar negirdėjote apie tai, siūlau pažiūrėti Panoramos reportažą.  Kas galėjo tuo metu atlikti tokios apimties užsakymą? Kur žvalgytis dailės istorikams – į Kauno, Rygos ar Paryžiaus pusę? Dalinamės Laukuvos bažnyčios tapybos zondų, atliktų šių metų vasarą, nuotraukomis:

Važiavome ir džiaugėmės oru, vaizdais ir naujais potyriais. Nors ir kiek kartų jau keliauta tomis vietomis, kiekvieną kartą atrandi vis kažką naujo. O šį kartą – ypatingai daug. Graži ta mūsų Lietuvėlė…

Teksto ir nuotraukų autorė

menotyrininkė Ina Dringelytė