Kolegos Vingaudo Baltrušaičio jubiliejui

Ilgametis Lietuvos liaudies buities muziejaus Buities, verslų ir amatų skyriaus vyresnysis muziejininkas Vingaudas Baltrušaitis – tikras zanavykas, kilęs iš Savalkų kaimo (Griškabūdžio ap., Šakių r.), tačiau gimęs Zyplių dvare įrengtoje ligoninėje. Kaip pats sako, jam pasisekė, nes gimė dar ne kolūkiečių, bet valstiečių šeimoje. Tėvelis Bronius – savamokslis veterinaras, o mama Agota šeimininkavo namuose. Prieš karą šeima turėjo 11,5 ha aukščiausios kategorijos labai derlingos žemės.

Šeimoje augo 11 metų vyresnis brolis Algimantas. Retą Vingaudo vardą jaunėliui išrinko mama, o krikštijo ilgametis Griškabūdžio klebonas Juozapas Vaičaitis, poeto Prano Vaičaičio brolis. Vingaudas mokėsi Griškabūdžio vidurinėje mokykloje. Nuo šeštos klasės domėjosi kraštotyra, rinko etnografinę medžiagą. Labai džiaugiasi, kad nuo penktos iki vienuoliktos klasės auklėtoju buvo vertėjas ir poetas Arvydas Galginas, iš vokiečių kalbos išvertęs 16 knygų. Bendravimas su juo Vingaudui buvo dvasinio tobulėjimo šaltinis.

1968 m. įstojo į Vilniaus universitetą, istorijos fakultetą, istorijos specialybę. Pirmajame kurse Vingaudą išrinko į istorijos ir kraštotyros būrelio tarybą. Po pirmo kurso pradėjo važinėti į etnografines ekspedicijas. Pirmoji ekspedicija, kuriai vadovavo etnografas Izidorius Butkevičius, buvo į Žemaitiją ir Mažąją Lietuvą. Vingaudas taip pat buvo ir vienas iš garsaus kraštotyros klubo „Ramuva“ organizatorių, skaitė pranešimus studentų mokslinėse konferencijose Leningrade ir Petrozavodske. Diplominio darbo tema – „Lietuvių liaudies etiketo bruožai“.

1970 m. Vingaudas suorganizavo 14 žmonių grupę eksponatams būsimam kalbininko Jono Jablonskio muziejui Rygiškių kaime Griškabūdžio apylinkėse rinkti. Eksponatų rinkimo pradžiamokslį suteikė žymus etnologas Vacys Milius. Įdomu, jog Rygiškiuose Vingaudas klausinėjo pateikėją Saliamoną Tutlį, kurį vaikystėje klausinėjo ir žymus kalbininkas Jonas Jablonskis. Išlikę Vingaudo ekspedicijos dienoraščiai, surašyti mokykliniuose sąsiuviniuose, iš kurių galima sužinoti, kad pirmąją dieną būsimam muziejui buvo surinkta net 50 eksponatų. Iš šios ekspedicijoje dalyvavusios grupės net penki žmonės tapo muziejininkais. Praėjus beveik 40 metų, 2012 m., Vingaudas naujai įrengė J. Jablonskio muziejaus stubos interjero ekspoziciją.

LLBM Vingaudas dirba nuo 1973 m. kovo pirmos dienos. Čia pateko dar bestudijuodamas, jau minėto V. Miliaus iniciatyva. Pradėjo dirbti Buities skyriuje. Iš trijų galimų tyrimo ir darbo temų pasirinko temą apie baldus, patalpų apšvietimo priemones ir laikrodžius. Muziejuje pateko į patį darbų sūkurį. 1973 m. prasidėjo interjero ekspozicijų kūrimas. Paaiškėjo, kad labai trūksta eksponatų. Vingaudas pasakojo, kad būdavo, jog vieną dieną ruoši ekspoziciją, pamatai, kad trūksta būtiniausių baldų, tuomet kitą dieną sėdi į sunkvežimį ir važiuoji jų ieškoti po Lietuvą. Vingaudas įrengė visas iki šiol veikiančias muziejaus baldų ekspozicijas. Darbo pradžioje muziejaus fonduose tebuvo keliasdešimt baldų, o dabar 4210, iš kurių 988 yra ekspozicijose.

Dar viena Vingaudo domėjimosi ir tyrinėjimo sritis – Mažoji Lietuva. Ja susižavėjo studijų metais po pirmosios ekspedicijos 1969 m. Muziejui parvežė sodybą iš trijų trobesių (stubos, tvarto ir daržinės) iš Vabalų kaimo (Šilutės r.). Vingaudas džiaugiasi, kad pavyko atkurti sodyboje gyvenusių Skrabų ir Gerulių šeimos istoriją. Surinkti eksponatai, nuotraukos, užrašyti prisiminimai. Sodybą kiekvienais metais apsemdavo potvyniai, kurie trukdavo iki 70 dienų per metus. Šeimininkei Ertmutei Gerulytei tekdavo miegoti ant stubos aukšto, o pašerti gyvulių ji į tvartą plaukdavo valtimi. Nepaisant to, nenorėjo atiduoti sodybos muziejui. Kaip sako Vingaudas, sodybos patekimo į muziejų istorija verta atskiro romano… Ji pastatyta buvusioje pelkėje, kur einant žemė siūbuodavo po kojomis. Kelio pakraščiuose pelkininkai pasodindavo medžius, krūmus, kad šaknys sutvirtintų kelią. Keliant į muziejų, visus sodybos pastatus iki pagrindinio kelio teko vežti arkliu…

Muziejaus parodų salėje 2003 m. Vingaudas surengė parodą „Su šviesa į šviesą“, o 2012 m. – parodą „Kai aš mažas buvau“. 2009 m. muziejaus Obelinės klėtyje įruošė edukacinę tapytų baldų parodą. Muziejuje jis taip pat organizavo renginius „Senųjų automobilių paroda ir šventė“ (1986 m.), „Zanavykų dienas“ (1992 m. ir 1997 m.), „Bėrą žirgelį pasibalnojau“ (1991-1993 m.), pirmąsias karietinio važiavimo varžybas (1992 m.).

Vingaudas dalyvavo begalėje ekspedicijų: organizuotose muziejaus, Kraštotyros draugijos. Net į 19 ekspedicijų vyko su „Ramuva“ (iš organizuotų 28). Jose rinko eksponatus, etnografinę medžiagą. „Ramuvos“ ekspedicijose vadovavo dailininkų grupei. Taip virš 5 tūkst. piešinių ir brėžinių pateko į muziejaus archyvą. Nuo pat įkūrimo bendradarbiauja su „Versmės“ leidykla, yra knygos apie Griškabūdį sudarytojas ir vyriausiasis redaktorius. Vingaudas organizavo ir vadovavo keturioms respublikinėms ekspedicijoms: Žaslių (1991 m.), Griškabūdžio (1992 m. ir 2001 m.), Rumšiškių (2002 m.).

Ekspedicijose buvo sutikta daug nuostabių žmonių. Labiausiai Vingaudui įsiminė pateikėjas Juozas Laurinaitis iš Auksučių kaimo (Šakių r.). Jis pateikė žinių apie jau seniai išnykusius Suvalkijos gatvinius kaimus, buitį. Kitas įsiminęs pateikėjas – batsiuvys Bronislovas Juodaitis iš Griškabūdžio kaimo, galėjęs pasakoti įvairiausiomis temomis. Pas iškalbingus Alkos kaimo (Plungės r.) gyventojus Jocius Vingaudas ekspedicijoje praleido beveik visą savaitę. Savaitę klausinėjo lietuvininkę Ievą Gižytę iš Drevernos (Klaipėdos r.). Kolegos pas ją pakliūti jau nebegalėjo… Dieveniškių ekspedicija vyko 1991 m. sausio mėnesį, spaudžiant 25 laipsnių šaltukui. Nuo pat pirmos dienos ekspedicijos dalyvius po visus kaimus lydėjo sovietų užimtos televijos, vadinamosios „kaspervizijos“ žurnalistai, nes muziejininkai ne tik rinko etnografinę medžiagą, bet ir agitavo, kad referendume žmonės balsuotų už nepriklausomą Lietuvą.

Vingaudas parašė virš 60 straipsnių regionams skirtoms monografijoms. Pirmas straipsnis „Žiūrų kaimo dainininkai Vilniuje“ buvo atspausdintas „Kraštotyroje“ 1971 m. Kiti straipsniai: „Baldai“ („Lietuvininkų kraštas“, 1995 m.), „Žemaitiškos trobos interjeras“ („Plateliai“, 1999 m.), „Tapyti baldai Lietuvos liaudies buities muziejuje“ (Lietuvos muziejų rinkiniai, 2006 m.), „Zanavykų patalpų apšvietimo priemonės“ („Lietuvos lokaliniai tyrimai, I dalis“, 2011 m. ) ir t.t. Su Lina Žižliauskaite 2006 m. išleido „Kaišiadorių etnografinį žodynėlį“.

Skaitė pranešimus mokslinėse konferencijose, renginiuose: „Mažoji Lietuva: istorinė, etnologinė apžvalga“ (2013 m.), „Mažosios Lietuvos pelkininkų sodyba: vienos šeimos gyvenimo raiška“, „Reformacijos įtaka lietuvininkų šeimos gyvenimui“ (abu 2015 m.), „Dvaro baldai“ (2016 m.), „Namai, menantys Tadą Ivanauską“ (2018 m.).

Paskutiniųjų darbo metų parodų derlius – 2014 m. sukurta didžiulė virtuali paroda „Mažosios Lietuvos baldai“, kuri buvo skirta LLBM atidarymo 40-mečiui, 2016 m. Aristavėlės dvare surengta dvaro baldų paroda, dvi 2018 m. parodos „Kas margesnis už margutį“ Birštono muziejuje, „Šimtmečiui šimtas“ LLBM (abi kartu su vyresniąja muziejininke Erika Nenartavičiūte).

2019 m. su ekskursijų vadove-edukatore Agne Augustaitiene buvo parengta ekskursija „Dvaro buities atspindžiai“ Šiais metais Vingaudas darbuojasi rengiant naują ekspoziciją „Kraitinių baldų audinių laikymui evoliucija“, kuri bus eksponuojama 2020 m. Klepšių sodybos svirne.

Vingaudo žmona Erika taip pat dirba muziejuje, tame pačiame Buities, verslų ir amatų skyriuje. Muziejininkų šeima užaugino du vaikus: Gabiją ir Marių. Turi 6 anūkus.

Jubiliejaus proga linkime Vingaudui daug kūrybingų minčių, naujų idėjų ir stiprybės bei kantrybės jas įgyvendinti.

 

Buities, amatų ir verslų sk. vedėja Janina Samulionytė ir vyresnioji muziejininkė Inga Levickaitė-Vaškevičienė