Interaktyvus žemėlapis
Pavasaris 3

KOKIUS PYRAGUS VALGYTI PER ŠV. VELYKAS?

Šv. Velykų stalas – vieta, kur susirenka visa šeima, muša margučius, šnekučiuojasi, dalinasi prisiminimais, ragauja šventinius patiekalus. Nesvarbu, kokia būdavo šeimos padėtis, bet visi stengėsi šia proga paruošti ne kasdienius patiekalus, patiekti kuo baltesnių pyragų, mėsos, sūrio, papuošti stalą pavasariniais žalumynais. Žinoma, svarbią vietą ant stalo užėmė margučiai.

DSC_0849-2

Šeima prie šv. Velykų stalo. Elenos Braziulienės nuotrauka.

Tiesa, dvarai priklausė ne tik pasauliečiams. Vytautas Didysis Žemaičių vyskupijai padovanojo dvarų su lažininkais, kad dvasininkai iš gautų pajamų galėtų pragyventi.  Žemaičių vyskupijai priklausė 15 dvarų Žemaitijoje. Alsėdžių dvare gyveno žemaičių vyskupai, o XV a. pabaigoje–XVI a. prie šio rezidencinio dvaro išaugo miestelis. Būtent pagal Alsėdžių miestelio ir Eržvilko pavyzdį suprojektuota LLBM miestelio aikštė. Velykų proga pasidalinsime pasakojimu iš Žemaitijos vyskupų Alsėdžių dvaro. Mus pasiekusi istorija – dar iš baudžiavos laikų.

Taigi, o kokie pyragai valgyti baudžiavos laikais per šv. Velykas Žemaičių vyskupų dvare?

Dvariškiai, ypač urėdai, turėdavo savo namuose draugų. Po pietų kai tik suzvanydavo, jų į dvarą daug susirinkdavo. Iš dvaro gyvendavo beveik visas Alsėdžių miestelis. Kai vyskupas Juozapas Arnulfas Giedraitis mirė (1838 m. liepos 5 d.), visas miestelis verkė (bliovė) daugiausia ne vyskupo, bet gero pragyvenimo, kurį gaudavo iš dvaro.

Lažo darbas ir gyvenimas vyskupo dvaruose buvo lengvesnis  nei ponų dvaruose. Atskira lažininkų grupė dirbdavo dvaro pastatuose. Lažininkai eidavo į sargybą ištisus metus. Sargybos darbininkams susirinkti būdavo dvare skirtas atskiras namas. Marijonos Zubavičienės tėvo nabaštikas (mirusysis), dar geras pusvaikis būdamas, eidavo sargybą. Kartą jam teko eiti sargybą Velykų rytą. Pateko į rūmus (palocių), kur vyskupas gyveno. Ryte, kai atliko patarnavimą, pasiėmė savo pusryčius, kuriuos buvo atsinešęs iš namų. Tada ūkininkai Velykoms kepdavo grikinių miltų pyragą. Šį kartą jo ir buvo nusinešęs į sargybą, taip pat ir mėsos. Pradėjus valgyti, jį pamatė vyskupo tarnautojai. Juodu, vienas į kitą žiūrėdami, truputį šyptelėjo. Vienas iš jų užklausė, kodėl tokį juodą pyragą valgąs. Tėvas atsakė, kad  Velykų rytą  tokį pyragą visi ūkininkai valgo. Tuojau vienas iš jų įėjo į sandėlį ir išnešė baltų pyragų, mėsos, sviesto, sūrio ir daug ko kito – viso šito gero buvo likę nuo ponų pusryčių stalo. Tėvas iš atneštų valgių pats iki soties prisivalgė ir dar jam pilną terbelę valgių prikišo, kad į namus parneštų. Pyragai buvo tokie skanūs ir balti, kad savo amžiuje jis anksčiau nebuvo tokių matęs ir valgęs. (1930 m. liepos 20 d. papasakojo 90 metų amžiaus Marijona Bubelaitė-Zubavičienė, gyvenusi Beržore, Platelių valsčiuje.)

Linkime, kad ir ant Jūsų šventinio stalo netrūktų balčiausių pyragų ir dailiausių margučių! O jei pritrūktų idėjų, kviečiame užsukti į Lietuvos liaudies buities muziejaus YouTube paskyrą – čia sužinosite, kaip išsikepti sekmadienio ragaišį, įvairius mielinius kepinius (šventinę pynę, bandeles-paukštelius ir kt.), papuošti stalą žalumynais bei vašku numarginti kiaušinius.

Parengė vyresnioji muziejininkė Vida Olechnovičienė

Naudota literatūra:

Juozas Mickevičius, „Tėvų ir protėvių žemė. II knyga“, 2009

Renginiai gegužę
P
A
T
K
P
Š
S
1
2
3
4
5
6
7
8
9
10
11
12
13
14
15
16
17
18
19
20
21
22
23
24
25
26
27
28
29
30
31
Smiley face

Partneriai ir rėmėjai

Malsena_logo 

 

kauno_diena

tau-lt

 

LRT_logo12aidaikitasp4mazas2017
Rumsiskiu_baldai_permatomas fonasLietuve.lt logotipas internetui

 

 


biodinamikos logo

husqvarna-comkaisiadorieciams-logo-tekstas 

Logotipas_Reformacijai500

Lietuvos_muziejai_logotipas_naujasLMA-logo-melynas

 

eeagrants-lttautinio kostiumo metaiLT100-tinklapiams-2
Kult_pav_skaitm_logo_lietuviskas_pakoreguotas_Ilogo_muzieju_kelias_2013_1_dlogo su seseliuETNO_logo_2013_PANTONE_2

 

Products12714-1000x1000-371510