Minėdami Vėlines, prisiminkime ir kitokius mirusiųjų minėjimo papročius – Dziedus. XX a. pirmoje pusėje Varėnos rajone Diedai, dzūkiškai Dziedai, buvo šventinis šeimos paprotys, per kurį būdavo prisimenami visos draugės (šeimos) mirusieji, už juos meldžiamasi, jie kviečiami kartu vaišintis, prašoma jų pagalbos. Pavalgę nunešdavo maisto (kaip auką) elgetoms, neturtingoms moterims su mažais vaikais, kunigui, skerdžiui, kaimo daraktoriui.

Kada būdavo švenčiami Dziedai? Pateikėjai dažniausiai minėjo vasarinius ir rudeninius Dziedus. Vasariniai Dziedai kartais būdavo švenčiami birželio, bet dažniausiai – liepos ir rugpjūčio mėnesiais. Pasakodami apie rudeninius Dziedus, pateikėjai minėjo įvairius šventimo laikus – „rugsėjo gale ar spalio pradžioje“, „po bulviakasio“, „rudenį bulves kasant“, „po Vėlinių“, „per visus šventus“. Atrodo, kad kiekvienas kaimas turėjo savo Dziedų šventimo laiką.

Prieš Dziedus moterys būtinai sutvarkydavo pirkias. Viena pateikėja papasakojo tokį įdomų nutikimą: „Prieš Dziedus sutvarkomi namai. Nubraukia voratinklius, nuplauna langus, numazgoja suolus. Mama vienąkart prieš Dziedus nenuplovė suolo kampo. Ji naktį susapnavo, kad atėjo dūšios į Dziedus ir viena neturi kur atsisėsti, nes nenuplautas suolo galas. Dūšia ir sako: „Mes visi susirinkome, o man nėra kur atsisėsti“.

⠀Bene svarbiausia šios šventės dalis – šeimos susibūrimas prie vaišių stalo. Ant balta staltiese užtiesto stalo „žvakę uždega, kryželį pastato“. Prieš valgant būdavo atliekamos tam tikros apeigos, sukalbami poteriai. „Prie stalo suklaupia ant grindų ir sukalba už dūšias numirusias. Mamytė visiems prašo sveikatos. Prieš valgant pabučiuoja kryželį. Už sveikatą, už kunigus, už visų Bažnyčių, kad neišnyktų tikėjimas, kad žmonės būtų geri, ir už dūšias numirusias, kad jos prašytų Dievo palaimos. O dūšios meldžiasi už mus, kad mums būtų geriau“. Beje, mirusiųjų neskirstydavo į gerus ir blogus, meldėsi už visus.

⠀Įdomu tai, kad nei per vasarinius, nei per rudeninius Dziedus į kapines neidavo, mirusieji su apeigomis būdavo minimi savo namuose, šeimos rate. „Į kapines eina tik per Visus Šventus. Visą savaitę po Visų Šventų eina melstis“. Tokiu neramiu laikotarpiu verta atsigręžti į šiuos senovinius papročius ir semtis juose įkvėpimo. Ne veltui dzūkai sako: „Kapinių vartai ne kluono durys, nėra reikalo dažnai jų varstyti“.

Daugiau apie Dziedų papročius kviečiame skaityti vyr. muziejininkės Janinos Samulionytės straipsnyje „Mirusiųjų paminėjimas – Dziedai“ čia (Liaudies kultūra, 1998, nr. 5, p. 32-41).