Intuityvus gyvūnų elgsenos, gamtos reiškinių vertinimas bei artimas žmogaus ir gamtos ryšys daugeliu atvejų liko praeityje. Lietuvoje žiemojančios meškos – taip pat liko praeityje, o tuos laikus muziejuje primena tik meškų spąstai, saugoję drevėse gyvenusių bičių medų nuo neprašytų svečių.
Šiandien, sausio 25-ąją (šv. apaštalo Pauliaus atsivertimo dieną) minimas pusiaužiemis. Populiarus su šia diena siejamas orų spėjimas sako, kad šią dieną įvairūs žiemai užmiegantys gyvūnai – barsukas, ežys ar meška – išlenda iš savo olos, iš žiemos miego pabunda ir gyvatės bei žalčiai.
Anot semiotiko, mitologo prof. Algirdo Juliaus Greimo, pusiaužiemio šventė, dar vadinama Krikštų vardu, pažymi ne tik meškos, bet ir metų apsivertimą. Neveltui sakoma, kad „nuo pusiaužiemio meška leteną žinda“. Toks jos elgesys figūratyviškai reiškia laiko padalijimą į senuosius ir naujuosius metus.
Įdomu, kodėl mūsų senoliai sakydavo, kad būtent pusiaužiemy meškos, ežiai ir barsukai išlenda iš savo olų?
Žiemos miego būsena padeda išgyventi šaltąjį sezoną sumažindama kūno temperatūrą, sulėtindama širdies plakimą ir kvėpavimą. Mažų ir vidutinių gyvūnų pabudimas yra periodiškas savaiminis reiškinys. Zoologai teigia, kad žiemą miegantys gyvūnai reguliariai pabunda šiek tiek paėsti, pabudus suaktyvinama ir gyvūno imuninė sistema. Radę kąsnį, vėl užmiega. Meškos, barsukai ir ežiai yra geri to pavyzdžiai. Tyrimai rodo, kad žiemos miego laikotarpiu ežiai migruoja, lizdus palikdami dienai ar dviems. Nebent oras smarkiai atšyla – tada ežių migravimo laikas dar pailgėja. Jie keliauja ar net „kiauliškai“ užima svetimus būstus.
Sausis ir vasaris – šalčiausi metų mėnesiai. Gyvūnams tikrai galėdavo tekti išlįsti iš urvų ir papildomai pasimaitinti. Žmogus, itin glaudžiai sugyvenęs su gamta, negalėjo nepastebėti pabudusio gyvūno pėdsakų ar net paties gyvūno. Juk į mišką reikėjo malkų, medienos statybai pasiruošti ar mėsos atsargas papildyti. Stebint gamtą iš arti, būdavo spėjami ir orai.
Vis dėlto pabudimo būtent pusiaužiemy faktas mokslininkų nėra tiksliai apibrėžtas. Ir etnologiniu požiūriu pati šventė perėjusi istorinius, geografinius ir laiko kaitaliojimus, apimančius intervalą nuo Trijų Karalių iki Grabnyčių.
Būdavo sakoma, kad „per Krikštus meška ant kito šono apsiverčia“ arba „per Grabnyčias meška ant kito šono apsiverčia“. Kai kuriuose šaltiniuose rasime, kad Grabnyčios – pats pusiaužiemis. A. J. Greimas išskyrė, kad „Nesigilindami šiuo kart į meškos reikalus, pažymėkime tik, kad jos elgsena sutapdina šiuo laiku Krikštus ir Grabnyčias“. Skirtingam datų interpretavimui pasitarnavo nesutampantys mėnulio ir saulės kalendoriai, pagonybės ir krikščionybės religiniai aspektai.
Tikėtina, kad liaudiškais tikėjimais apipintas požiūris susiformavo dėl artimo žmogaus ir gamtos ryšio. Smalsumas, noras suprasti kodėl kažkas vyksta, galėjo sudaryti terpę ir tautosakai. Ypatingai gerai tai atspindi etiologinės sakmės, kuriose figūruoja gyvūnai ir gamtos reiškiniai. Pavyzdžių rastume visam gamtos mokslų žinynui. Kaip antai: kodėl varlės – šaltakraujai gyvūnai? Varlės bandę Dievui skųsti saulę, kad ana visas balas išdžiovinanti. Toji viską sužinojusi ir nutarusi varlėms daugiau nešviesti – todėl anų kraujas ir šaltas.
Dabar mes daug ką galime pagrįsti moksliškai, tačiau neturime tokio natūralaus naivumo jausmo, kuris anuomet leido aplinką suprasti intuityviai bei įvairiems reiškiniams suteikti pasakišką prasmę. Pvz. sakyta, kad sausio 25-ąją, pusiaužiemy, diena jau pailgėjusi per avinuko šuolį. Mes tai paverstume valanda ir devyniomis minutėmis.
O kaip iš tiesų žiemą miega visoje Lietuvoje paplitę barsukai? Negiliu miegu įmigę gruodį, jie miega maždaug iki kovo. Jeigu nėra labai šalta, kartais išeina iš urvo. Apskritai urvuose barsukai praleidžia didžiąją savo gyvenimo dalį. Tačiau ir gamtos fotografas Marius Čepulis nepataria pasitikėti barsukais kaip pavasario pranašais: „Aplankiau kelis barsukų urvus. Tik prie vieno buvo pėdsakai ir tie patys lapės. Prie urvo landų, matėsi apšerkšnijusios žolės. Žodžiu, parpia barsukai ir parps kiek reikės, o pavasaris ateis, kada bus laikas ateit, ir barsukas atsikels tada, kada sugalvos, kad laikas keltis“. Iš tiesų, dabartinės žiemos gali suklaidinti barsukus.
Tuo tarpu muziejus pusiaužiemy, kaip ir visus metus, išlieka gyvas! Nors dabar čia daug ramiau nei vasarą, tačiau gamta niekada pilnai neužmiega. Atvykę galite pasigėrėti tiek sniego kepurėmis pasipuošusiomis trobomis, tiek apšerkšnijusiais medžiais ir – jei pasiseks – pro šalį bėgančiomis stirnomis.
Vyresnioji muziejininkė Rasa Grigutytė–Šliaužienė
Naudota literatūra:
- Anglickienė L., Barkauskaitė G., Senvaitytė D., etc., Lietuvių šventinis kalendorius, VDU, 2014
- Greimas A. J., Lietuvių mitologijos studijos, Baltos lankos, 2005
- Rutovskaya M.V, Diatroptov M.E. , Kuznetzova etc., The Dynamics of Body Temperature of the Eastern European Hedgehog (Erinaceus roumanicus) during Winter Hibernation, Institute of Ecology and Evolution, Russian Academy of Sciences etc. Moscow/Yakutsk, 2018
- https://animaldiversity.org/site/accounts/information/Meles_meles.html
- https://www.britishhedgehogs.org.uk/hibernation/
- https://www.lrt.lt/naujienos/gyvenimas/13/242593/marius-cepulis-apie-barsuka-ir-pavasario-zenklus-komentaras
- https://www.vaikams.lt/sakmes/varliu-kraujas.html