Vingaudas Baltrušaitis

 
Žemaitija

Kuplūs, žemai nuleistais stogais stambių tūrių pastatai, erdvūs kiemai, sodybose daug įvairios paskirties pastatų, pastatuose – daug patalpų . Namuose – patogūs išardomi baldai, daug medžio raižinių (liko žinomos kelių meistrų pavardės – Vinkus,Kuneika, Grigalavičius…).
Audiniai ryškūs, sodrių spalvų, moterys labai mėgo skareles. Žmonės atkaklūs, tvirti, dažnai nekalbūs, užsidarę. Ligi pat XX a. II pusės po kaimus per Užgavėnes vaikščiojo persirengėliai.

Muziejuje žemaičių branduoliniame kaime lankytojams atidarytos 3 sodybos: vidutinioko, mažažemio ir turtingo didžiažemio, kuris jau negalėjo išsiversti be samdinių. Pastatuose, būdinguose atitinkamam socialiniam sluoksniui, įrengtos buities ekspozicijos. Daugelį sudomina linų apdirbimo įrankiai ir mašinos, klumpiaus bei puodžiaus dirbtuvėlės, akį patraukia Užgavėnių kaukės. Ant kamarėlės sienos kabanti auksu spindinti linų sruoga primena vokiečių tyrinėtojo pasakymą, kad lietuvaitės aukštu ūgiu, mėlynomis akimis ir šviesiais lininiais plaukais sužavėjo ne vieną užsienietį.
Netoli kepurinio malūno ir pakelės smuklės nedidelėje sodybėlėje stovi dabar jau unikalus pastatas – senasis numas su atviru ugniakuru viduje ir ūkinėmis patalpėlėmis po vienu stogu. Kadaise tokiuose būstuose buvo gyvenama, o XIX a. jie buvo naudojami jau tik kaip ūkiniai pastatai.

Žemaitijos sektoriaus pakrašty esančios sodybos tvarte laikomi muziejaus arkliai – yra tarp jų ir garsiųjų žemaitukų, ir Lietuvos sunkiųjų, ir sustambintų žemaitukų. Dar XIX a. žemaitukai skynė laurus įvairiose parodose užsienyje ir Lietuvoje.

Suvalkija

Anksčiau nei kitose Lietuvos vietose panaikinta baudžiava, derlingi laukai, darbštumas leido suvalkiečiams tapti turtingiausiais ūkininkais XIX – XX a., duoti Lietuvai tuo laikotarpiu gal daugiausia išsilavinusių žmonių. Majoratinė teisė ir kitos sąlygos greičiausiai turėjo įtakos suvalkiečių charakteriui – dauguma jų racionalūs, sumanūs, be galo taupūs. Suvalkiečių stubos, kitų pastatų architektūra tarsi tarpinė tarp aukštaičių ir žemaičių. Sodybos, apsodintos medžiais, atrodė "tarsi žalios salos geltonoje javų jūroje".

Muziejuje Suvalkija pristatoma 3 sodybomis, aliejine, stiebiniu ir kepuriniu vėjo malūnais. Viena sodyba dar nebaigta, kita, bežemio miško darbininko – sodybos vardo neverta, nes joje tik mažytė stubelė ir ūkinis pastatėlis – tvartukas su kamarėle ir daržinėle po vienu stogu. Kol kas daugiausia informacijos galima gauti iš vidutinio suvalkiečio sodybos, turinčios būdingą Suvalkijai stačiakampį kiemą ir perimetrinį vienkiemio užstatymą. Stuboje stovinčios krosnies su "zelikiu" (šildomu krosnies priestatėliu, ant kurio taip malonu pasėdėti ar pagulėti, kai už lango dargana ar speigas) pakūra virtuvėje - suvalkietis nekūrens krosnies tame pačiame kambaryje, kuriame miega. Rūpestingas šeimininkas taupo malkas – mėsos rūkykla įrengta virš krosnies ant aukšto, taupo savo laiką, nervus ir (gal būt, svarbiausia!) kibirą vandeniui iš šulinio semti – įtaiso užraktą kibirui ant svirties kablio. Vaikus sužavi šuns būda su durelėmis - kad per speigus šuo nesušaltų.

Muziejinis miestelis dar toli gražu neužbaigtas, tačiau jau dabar traukia lankytojus puodžių, medžio drožėjų ir tekintojų, pynėjų, papuošalų kūrėjų darbais. O svarbiausia, kad kiekvienas tose dirbtuvėlėse gali pabandyti ką nors sukurti pats. Ir didelius, ir mažus sudomina pradžios mokykla su mokytojo butu, ir parduotuvė su nematytais geležies dirbiniais, ir važeliai, "lineikos" dar uždarytos karčemos ratinėje – garaže. Turgaus aikštėje ant aukšto postamento spalvota skulptūra– tai Šv.Florijonas, saugodavęs miestelius nuo gaisrų.

Dzūkija
Dzūkija – nederlingiausia, bet bene gražiausia Lietuvos dalis, su Nemunu, ramiai plukdančiu savo vandenis tarp aukštų krantų, su srauniais, švariais upeliais, kalvelėmis, didžiuliais miškais, pilnais grybų, uogų … Visais laikais daugumos dzūkų pagrindinės pajamos buvo iš miško. Pastatai panašūs į aukštaitiškus.  Audiniuose dažnai marguoja lapeliai, gėlytės, tarsi dzūkės būtų norėjusios perkelti į audinius aplinkos grožį. Kraštas dainingas, dar gal prieš dvidešimt metų, žiūrėk, susės dzūkų pulkelis į maršrutinį autobusą ("koncesinę", kaip kartais pavadindavo ) Varėnoje – ir iškart pradeda dainuoti, ir skamba daina iki Rudnios ar Zervynų. Europos muzikologams sunku buvo patikėti, kad kaimo močiutė mūsų laikais gali išdainuoti 200, 300, o ir 500 dainų. Muziejuje Dzūkija pristatoma padriko kaimo fragmentu ir vienkiemine sodybėle, būdinga tarpinei Suvalkijos ir Dzūkijos kultūrų zonai. Vienkiemio visi keturi pastatai – gyvenamasis namas (pirkia), svirnelis, tvartas ir klojimas - atviri lankytojams. Kaime kol kas atidaryta tik keli pastatai. Viena pirkia atkelta iš Musteikos kaimo. Joje pas eigulį Gaidį jaunystėje apsistodavo profesorius Tadas Ivanauskas, mėgęs medžioti ir žvejoti. Seklyčioje įrengta ekspozicija, šiek tiek susijusi su to laikotarpio profesoriaus gyvenimu, kitame pirkios gale - ekspozicija, skirta Dziedams - mirusiųjų paminėjimui. Prie pirkios, po pušele - nedidelis, skoningai dekoruotas svirnelis su balkonėliu. Paulius Galaunė, tyrinėdamas svirnus, pastebėjo įdomų dalyką – mūsų svirneliuose ilgio ir pločio santykis labai artimas tam dydžiui senosiose graikų šventyklose.

Aukštaitija
 

Didžiausias Lietuvos etnografinis regionas. Žmonės gyvena laisvai išsidėsčiusiuose vienkiemiuose arba gatviniuose rėžiniuose kaimuose – "ūlyčiose", kur gyvenamieji namai išsirikiavę palei kelią, o ūkiniai sustatyti kiemo gilumoje. Svirnai dažniausiai vienos patalpos, tradicinis gyv. namas – gryčia – 3-5 patalpų .
Audiniuose vyrauja linksmos, šviesios spalvos. Dar XIX a. pab. – XX a. pr. ištekėjusios moterys dengė galvas nuometais, kaimuose skambėjo sutartinės.

Muziejuje Aukštaitija pristatoma vienkiemine sodyba, gatvinio rėžinio kaimo fragmentu, keliais pavieniais pastatais. Vienkieminėje sodyboje technikos mėgėjus sudomina tiltinė linų minamoji, architektus, statybininkus, etnografus – retos konstrukcijos, su uždaru kiemeliu viduje tvartas. Gryčios priemenėje pilna indų, rykų, paruoštų lietuvių mėgiamo ir apdainuoto gėrimo - alaus darymui. Dar ne taip seniai skambėdavo: "Kaklelis gerti ištroško, kaklelis gerti ištroško, dantys į ragą sudžiūvo".
Kaime visi pastatai būdingi laikotarpiui ir regionui, ir kiekvienas iš jų yra dar ir nedidelis kaimo architektūros šedevras.
Ekspozicijos atspindi ir spaudos draudimo laikotarpį, ir kasdienius bei retesnius (kaip rėčių gamybą ar pintinių pynimą) darbus, ir keliaujančio siuvėjo buvojimą kaime, ir šventes (Velykas, vestuves). Kaimo pakraštyje, pamiškėje stovi aštuonkampė kapinių koplyčia. Puošnūs aukštaitiški memorialiniai paminklai pristatomi dviem V. Svirskio kryžiais, koplytstulpiu, stogastulpiais.