Sekminės – sėjos pabaigtuvių, vasaros pradžios šventė. Tai viena svarbiausių krikščionių švenčių, per kurias minimas Šventosios Dvasios atsiuntimas. Šventoji Dvasia reiškia ramybę, santarvę, laimę, meilę. Tą dieną kiemo vartus, namų vidų puošdavo berželių šakomis. Sekminės – septinta savaitė po šventų Velykų. Pašvitinio apylinkėse pasakojo: „Per Sekmines reikia suvalgyti septynis virtienius. Virtienių įdaras – lašinukai su varške. Gaspadinė dar pasistengdavo – ant virtienių užpildavo smetonos ar tirpinto sviesto“. Šiaurės Lietuvoje, Joniškio apylinkėse per Sekmines sėjos baigimo proga buvo ruošiamos sudėtinės kaimo vaišės – sambariai. Vyrai iš anksto susimesdavo po keliolika kilogramų miežių ir padarydavo alų. Moterys atsinešdavo dešrų, sūrių, kumpių, kiaušinių, keptų vištų ir paršiukų. „Dalyvaudavo visas sodžius… Gėlėmis, vainikais išpuošdavo trobos vidų, kiemą, sodną, pakviesdavo muzikantus… ir prasidėdavo balius… Seni. Jauni. Sveiki. Kuproti. Visi. Visi. Dienų rūpesčiai: darbas, vargas, pareigos, – į šalį atidedama, užmirštama. Visi smagūs, paraudę, įkaitę: uzbons uzboną į stalą veja“.

Rytų Lietuvoje per Sekmines lankydavo rugių lauką. Šis paprotys dar vadinamas paruge. Lauką dažniausiai apeidavo šeimininkas. Tai tarsi apsaugos rato kerai. Šis apėjimo veiksmas turėjo ginti rugius nuo galimų sausrų, krušų, amaro. Po šių apeigų buvo vaišinamasi, šokama, dainuojama.⠀

Suvalkijoje, Griškabūdžio apylinkėse pasakojo: „Sekminėms pyrago, mėsos geresnės, košelienos, sūrio, sviesto. Jei būdavo mėsos, nei sūrio, nei sviesto nereikia. Ant švenčių geresnės mėsos išvirdavo”. Visoje Lietuvoje sočiausiai privalgydavo per šventes. Po Sekminių prasideda vasara, jau galima maudytis upėse ir ežeruose.⠀

Vyresnioji muziejininkė Janina Samulionytė