Verpimo ratelis buvo išrastas Vokietijoje, 1533 m. Spėjama, kad  iš ten jis pradėjo plisti ir Lietuvoje, pirmiausia dvaruose. Reikia manyti, kad pirmuosius ratelius kai kurie Lietuvos dvarai turėjo jau XVI–XVII a. o XVIII a. pirmojoje pusėje jais verpė ir baudžiauninkės. Ratelis iš pradžių buvo retas ir brangus daiktas, todėl dar XIX a. ne visoms valstietėms prieinamas. Paprastai vidutinių ir neturtingųjų valstiečių šeimos turėjo po vieną ratelį, dalis moterų verpdavo verpstėmis. Verpimo rateliai Rytų ir Pietryčių Lietuvoje atsirado vėliau (XIX a. pab.–XX a. pr.) negu Vakarų ir Pietvakarių Lietuvoje (XVIII a.). Formos kitimas iš verpstės į prieverpstę šiame regione vyko lėtai, tad pastarosios nespėjo taip ištobulėti kaip Žemaitijoje. Lietuvoje verpimo rateliai būdavo gulstieji ir statieji.

Verpimas rateliu ir ypatingai verpstuku reikalavo savojo mokėjimo, didelio įgudimo ir patirties, ne kiekviena verpėja suverpdavo siūlą kaip stygą. Mikalina Glemžaitė rašė, kad mergaitės, sulaukusios 10 metų amžiaus, jau mokėdavo verpti. Vadinasi, mokytis pradėdavo gerokai anksčiau.

Verpiama buvo ilgais žiemos vakarais, kai moterys jau nudirbdavo visus ūkinius ir buities darbus. Šalčiausiais žiemos mėnesiais verpdavo linus, o šiltėjant, pavasariop, kai patalpose laikydavosi pastovesnė šilta temperatūra, verpdavo vilną, nes šį pluoštą geriau verpti, kai yra šilčiau. Verpimas būdavo gan nuobodus, monotoniškas ir migdantis darbas. Dėl to Lietuvoje moterys rinkdavosi vienoje troboje ir visos kartu kalbėdamos, diskutuodamos ar dainuodamos verpdavo. Tokie susitikimai dažniausiai trukdavo tol, kol kiekviena suverpdavo po vieną ritę.

Verpimo ratelis labai paspartino darbą, juo buvo verpiama greičiau ir produktyviau nei verpstuku. Įgudusi verpėja per dieną galėdavo suverpti 0,5 ritės ploniausių siūlų, tinkamų siūti siuvimo mašinomis, 1 ritę – plonų siūlų audimui, 1,5 ritės – storų, 2 rites – pašukinių, 2–3 rites – pakulinių. Nuolat verpimu versdavosi bežemių valstiečių ir neturtingųjų miestelėnų moterys – jos verpdavo už atlyginimą. Po Pirmojo pasaulinio karo ėmė plisti verpimo mašinos, tačiau jomis mažai naudojosi net ir turtingieji valstiečiai.

Suverptus siūlus reikėdavo sutvarkyti, kad jie nesusipainiotų, ir paruošti siuvimui, nėrimui, mezgimui ir, be abejo, audimui. Pagrindiniai siūlų tvarkymo darbai yra šie: plovimas, dažymas ar balinimas, džiovinimas, metmenų ir ataudų siūlų paruošimas.

Vyresnioji muziejininkė Rasma Noreikytė

Naudota literatūra:

  1. Mikalina Glemžaitė. Verpimo ir audimo tradicijos Lietuvoje, in Iš lietuvių kultūros istorijos, 1, Vilnius, „Mintis“, 1958, p. 212—227. Prieiga per internetą: http://lad.lt/data/com_ladlibrary/926/212-227.pdf
  2. https://www.mle.lt/straipsniai/verpimas
  3. http://makingandgrowing.com/wp-content/uploads/2017/01/siulokelias.pdf
  4. Lietuvių etnografinis enciklopedinis žodynas. Lietuvos nacionalinis muziejus, 2015
  5. Inga Nėniėnė, Eglė Kumpikaitė, Audronė Ragaišienė. Audimų raktas. Melanijos Gukovskos kolekcija. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Kauno technologijos universitetas. Kaunas, 2013