Prisimenant ką tik praėjusias Vėlines, mirusiųjų atminimo dieną, trumpai susipažinkime su lietuvių laidojimo papročiais.
Namiškiui mirus, artimieji karsto nedarydavo – į pagalbą atskubėdavo kaimynai arba to paties kaimo meistrai. Karstus pirkti būdavo brangu, dažniausiai juos pirkdavo ir parsiveždavo iš miesto. Neretas atvejis, jog karstai būdavo pagaminami iš anksto ir laikomi ant namo aukšto ar ant klėties. Esant reikalui, perleisdavo ir kitam. Jei karstu nebuvo pasirūpinta iš anksto, velionį šarvodavo ant lentų, kol būdavo pagaminamas karstas. Turtingesni karstus darydavo iš ąžuolinių lentų, kad taip greitai nesupūtų, o skurdesni – iš eglinių. Meistrui reikėdavo duoti lentas ir užmokėti ar kitaip atsilyginti už darbą. Plungės r., Beržoro kaime, grabdirbiui reikėdavo atseikėti 3 litus uždarbio. Kartais reikėdavo mokėti ir 10-15 ar net 20 litų. Po Antrojo pasaulinio karo Suvalkijoje karstas kainavo 30 rublių. Tačiau kaimynas iš kaimyno pinigų neimdavo. Kartais atsilyginama buvo ir grūdais, pietumis.
Paprastai karstus dažydavo rudai arba juodai. Dažai būdavo brangūs, tad kartais apdažydavo ir suodžiais. Tik iš nelaimės ar didelio skurdumo karstas likdavo nedažytas. Mirus mažam kūdikėliui, karstas būdavo šviesus. Karsto dangtyje, vidinėje pusėje ties veidu išdegindavo „grabnyčios“ žvakę – nedidelį kryžiuką, kad „geriau dangun eitų“. Į karstą dėdavo skiedrų. Pirkdavo popierinius papuošalus, prikaldavo juos iš vidaus ir nulenkdavo lauko pusėn. Turtingesni ir mezginiais apkaldavo. Biržų apylinkėse išmušdavo balta drobe, perkeliu, o pvz. Suvalkijoje kartais išklodavo tapetais. Žemaitijoje turtingesniųjų karstus žvyruodavo smulkiu žvyru su stikliukais, sumaišytais su klijais, tik šonines ir viršutines lentas. Suvalkijoje karstai būdavo paprastesni, nepuošti ir nedažyti. Aukštaitijoje iš tamsaus popieriaus iškirpdavo kryžių ir viršuje užklijuodavo. Vėliau atsirado ir metalinių, skardinių kryželių, papuošimai ėmė įvairuoti, karsto kraštuose pritvirtindavo baltų ir geltonų žvaigždelių iš skardos.
Iš skiedrų padarydavo ir pagalvėlę, po ja dėdavo per Žolinę šventintų žolynų. Užfiksuota, jog mirusiajam į karstą įdėdavo jam svarbų daiktą. Geriančiajam – „bonkę ir čierkutę“, šlubam – lazdukę, rūkoriui įdėdavo pypkę, kortuotojui – kortas, moterims – virbalus, laikrodį. Vyrus laidodavo su kostiumu, moteris – su ilga suknia, ant galvos užrišdavo skarą. Jaunas merginas aprengdavo šviesiais rūbais, ant galvos uždėdavo rūtų vainiką, vualį. Turtingesnius apaudavo batais, o vargingesnius – specialiomis šlepetėmis. Suvalkijoje mirusiuosius auti pradėjo tik tarpukario pabaigoje. Sukneles ir kostiumus iš anksto pasiūdavo siuvėjas. Jei to neišgalėdavo, mirusįjį aprengdavo geriausiais jo turėtais rūbais. Suvalkijoje šauliui ant karsto prikaldavo kepurę. Mirusiajam į rankas įdėdavo šventą paveiksliuką – to šventojo, kurio vardu buvo krikštytas. Taip pat dėdavo ir rožinį, nosinėlę.
Karstų vainikais ir gėlėmis per daug nepuošdavo. Jaunam mirusiajam karstą apipindavo eglių šakomis (žiemą) arba gėlėmis iš darželio (vasarą), karstą apvainikuodavo rūtomis. Į eglių šakas įkišdavo gėlių ir padėdavo šalia galvos. Dažnai karsto gale buvo užrašomos raidės AA (amžiną atilsį) bei velionio inicialai.
Lietuvos liaudies buities muziejuje saugomas vienas „vardinis“ karstas įgytas 1986 m. Janinos Samulionytės, Vilniaus Universiteto kraštotyrininkų draugijos „Ramuva“ ekspedicijos metu. Eksponato nr. LBM 38794.
Karstas pagamintas ~1938 m. A. J. (1887-1985), gimusiai Geldėnų km. Skuodo r. Šiuolaikiniam žmogui nuostabą kelią ne tik paprotys iš anksto pasiruošti įkapes bei karstą, bet ir tai, jog mirčiai buvo ruošiamasi taip anksti – pvz. šiuo atveju vos sulaukus 51 m.
Karstas pagamintas iš eglinių lentų vietinio staliaus, gaminusio spintas ir lovas. Karstas juodos spalvos su ant viršaus baltai dažytu kryžiumi, iš abiejų šonų sukryžiuotos stilizuotos palmės lapų šakos. Ties galva – įrašas A+A su inicialais A.J. Pagamintas karstas buvo laikomas daržinėje arba ant aukšto. Didžioji intriga ta, jog karstas taip ir liko nepanaudotas. Karstą užsakiusi A.J. jame nebuvo palaidota, tačiau į muziejų karstas atkeliavo užkaltas ir iki šiol yra neatvertas.
Vyresnioji muziejininkė Kristina Štaupaitė