Išrinkus Lietuvos liaudies buities muziejui vietą, 1966 m. buvo suformuotas nedidelis kolektyvas ir paruošta preliminari darbų programa. Muziejaus generalinis planas patvirtintas 1967 m. rugsėjo 1 d. Iš viso buvo numatyta perkelti 133 pastatus.

Prasidėjo eksponatų paieškos. Jau pirmosiomis darbo dienomis, padedant mokslininkams ir kraštotyrininkams, mokslo bei mokymo institucijoms, buvo pradėta atrinkinėti keltinus į muziejų pastatus. Ekspedicijose tikrinti objektai, įtraukti į vietinės reikšmės saugotinų paminklų sąrašus, žvalgytos senesnės kaimų gyvenvietės. Į muziejų turėjo patekti vertingiausi medinės architektūros pavyzdžiai. Artrinkti pastatus buvo ne taip paprasta. Kaip prisimena pirmasis muziejaus direktorius Vytautas Stanikūnas, „tai – ilgų ir varginančių kelionių po Lietuvos kaimus, miestelius ir sodybas darbas. Kalbėdavomės su žmonėmis, aiškinome, ko mes norime, rasdavome ir nusivildavome, nes dažnai žmonės nenorėdavo atiduoti senelių statytų pastatų. O daugelis ūkinių pastatų – klojimai, daržinės – jau buvo nugriauti“.

1967 m. į muziejų buvo perkeltas pirmasis pastatas – stiebinis vėjo malūnas iš Akmenės kaimo Raseinių rajone. Statytas XX a. pradžioje ir priklausė Jonui (?) Einikiui. Po sovietinės okupacijos malūnas atiteko kolūkiui, kuris iš pradžių pasivadino „Gedimino stulpais“, o paskui buvo ideologiškai teisingai pervadintas sovietų partijos ir valstybės veikėjo Kalinino garbei. Statinį prisiminė ir perkelti pasiūlė daug muziejui kūrimosi pradžioje pagelbėjęs architektūros istorikas, etnografas Klemensas Čerbulėnas (1912–1986).

Malūnas – trijų aukštų, ketursparnis. Stiebas įtvertas tarp keturių sijų ir paremtas spyriais. Spyriai apjuosti mūriniu juostiniu pamatu. Stiebas baigiasi antrajame malūno aukšte ir remiasi į skersinį (balną). Ant balno laikosi mediniai malūno griaučiai, stačiai apkalti lentomis. Visas malūnas apgręžiamas sukant pastatą gulsčiu rąstu – uodega. Rąstas įjungtas į malūno liemenį, perdangoje tarp pirmojo ir antrojo aukšto. Virš uodegos padaryti laipteliai nuo žemės į antrąjį aukštą. Malūne įtaisyta mechaninė pavara maišams su grūdais iš vežimo užkelti į malūno viršų.

Malūno perkėlimo istorija buvo gana išsamiai fiksuota. Nuotraukose labai įdomu pamatyti, kaip malūnas atrodė savo pirminėje vietoje, sekti jo statybos akimirkas muziejuje, Aukštaitijos sektoriuje. Apžiūrėti malūną, užlipti į visus tris jo aukštus galima ir neišeinant iš namų. Tam padės virtualus Aukštaitijos 3D turas.

Vyresnioji muziejininkė Inga Levickaitė-Vaškevičienė