Lietuvos liaudies buities muziejuje saugomas Petro Mažylio prisiminimų rankraštis „Tolimos praeities prisiminimai apie pirmąją Kruonio chorinę, meninę draugiją ir apie slaptų lietuviškų mokyklų (daraktorių) veiklą carinių biurokratų priespaudoje 19091912 metų laikotarpyje, tai yra, kai kultūros dirvonų buvo daug, o artojų – maža“, parašytas 1969 metais. Į melsvą, popierinį aplanką sudėti 28 dideli, pavieniai ar iš kelių dalių suklijuoti lapai, parašyti įgudusia ranka, gražia lietuvių kalba. Prisiminimai gauti 1975 metais iš Kruonyje gyvenančio Algimanto Lišausko.

Kai kuriuos P. Mažylio gyvenimo faktus sužinome iš jo atminimui skirto straipsnio, kurį parašė žurnalistas, kraštotyrininkas Jonas Laurinavičius knygoje „Atminties ženklai“ (2013). P. Mažylis gimė 1890 m. Kirklinių k. Biržų apskrityje, valstiečių šeimoje. Baigė rusišką pradžios mokyklą. Lietuviškai skaityti išmokė mama iš knygnešių kalendorių. Jaunystėje buvo paveiktas 1905 m. revoliucijos idėjų, skaitė ir platino lietuvišką spaudą. Mokėsi groti vargonais pas vargonininkus. Nuo 1908 metų gyveno Vilniuje, rašė straipsnelius į lietuviškus laikraščius – „Viltį“, „Lietuvos ūkininką“, „Vilniaus žinias“. 1910–1912 metais buvo išleistos P. Mažylio knygelės „Ką sako dainos apie girtuoklystę“ ir „Žaliosios girios giesmės“, o 1932 metais – prisiminimų knyga apie Pirmąjį pasaulinį karą „Nelaisvės keliais“. Tarpukario metais P. Mažylis įvairioje to meto periodinėje spaudoje spausdino straipsnelius, skirtus Žagarės apylinkių istorijai. 1944 metais parengė knygą „Žagarės mokyklos istoriją“. Nuo 1957 metų gyveno Baltarusijoje, Gardino srityje, Dainovkos kaime. Mirė 1982 metais, palaidotas Germaniškės kaimo kapinėse, Biržų rajone.

Muziejuje saugomi Petro Mažylio prisiminimai skirti laikotarpiui, kada jis atvyko vargoninkauti iš Vilniaus į Kruonį. Skaitant prisiminimus aiškėja, kad P. Mažylio atvykimas į Kruonį buvo tampriai susijęs su tuo metu stiprėjančiomis lietuvių nacionalinio atgimimo idėjomis. Rašytojas, kanauninkas Juozas Tumas Vaižgantas, rašytojas Liudas Gira, su kuriais Petras Mažylis bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje, siuntė P. Mažylį į Kruonį, kad jis ten organizuotų lietuvių kultūrinę veiklą, platintų lietuvišką spaudą. P. Mažylis labai gerai suprato savo atvykimo į Kruonį tikslą. Jis ne tik vargoninkavo bažnyčioje, bet ir ėmėsi organizuoti pirmąjį Kruonio apylinkėse mišrų lietuvių chorą. Prisiminimų autorius pasakoja, kaip vyko choro organizavimas, kaip buvo kviečiami žmonės iš įvairių Kruonio apylinkių, kas ir kaip rėmė choro veiklą, kur vyko choro repeticijos, kokias dainas dainuodavo, kur koncertuodavo. P. Mažylis ypač džiaugiasi tuo, kad choras pasiekė aukštą meninį lygį, visas dainas dainuodavo keturiais balsais.

Tuo metu Kruonio apylinkėse buvo pradėtos organizuoti ir slaptos lietuviškos mokyklos, vadinamos daraktorinėmis, o jų mokytojai – daraktoriais, kaip ir spaudos draudimo laikais. Buvo sudarytas komitetas steigti slaptoms mokykloms, kuriame dalyvavo ir Petras Mažylis. Prisiminimuose jis rašo: „1910 metais pagal žmonių prašymą, L. Gira ir J. Tumas Vaižgantas iš Vilniaus lygiai kaip mane, dar prisiuntė į Kruonį dvi kaimo „daraktores“, seses O. ir V. Jakštaites mokinti lietuviškai vaikus Ginteikiškių ir Griženiškių kaimuose… Ir taip čia kurį laiką buvo susidarę keturios lietuviškos slaptos mokyklos. Visos daraktorės dalyvavo chore. Tuo būdu dar padidėjo mūsų chorinė-meninė draugija virš 50 asmenų. Už tai ir aš rėmiau minėtus mokytojus, nueidavau į jų kaimus ir ten mokyklėlėse padėdavau ruošti žaidimus, pamokindavau vaikus dainų dviem balsais, tuo būdu dar buvo sudaryti keturi, atskiri vaikų chorai. Gi Kruonio miestelio mišrus choras iš suaugusiųjų buvo lyg koks centrinis, aplink jį sukosi visas to meto meninis judėjimas. Pažymėtina, kad minėti mokytojai dirbo už labai mažą atlyginimą, o svarbiausia, kad reikėjo drebėti, bijoti šnipų ir policijos, nes darbas buvo slaptas, iš idėjos dirbamas, ne už pinigus.“

Prisiminimuose Petras Mažylis tai pat aprašė sunkumus, kuriuos teko patirti organizuojant choro veiklą. Carinės priespaudos metais bet kokiai lietuviškai kultūrinei veiklai reikėjo gauti policijos leidimą. P. Mažylis rašo, kad Kruonio lietuvių choro renginiams reikėdavo gauti leidimą iš Trakų apskrities policijos viršininko „ispravninko“, kuris dažniausiai jo neduodavo. Negavę leidimo jie vis tiek rizikuodavo, organizuodavo vakarėlius, gegužines, koncertuodavo Blaivybės draugijos susirinkimuose. Jis prisimena daugybę slaptų koncertų, kuriuos organizuodavo ne tik Kruonio, bet ir Kalvių, Darsūniškio, Žiežmarių kaimų valstiečių klojimuose, miškų apsuptose aikštelėse.

Susirinkę į repeticijas choro dalyviai ne tik mokėsi dainų, repetuodavo, bet ir turėdavo galimybę paskaityti lietuviškų knygų ir laikraščių, kurių įvairiais keliais gaudavo Kruonio blaivybės draugija, o taip pat jų turėjo pats Petras Mažylis savo namuose. Keliaudamas po kaimus, P. Mažylis užrašydavo Kruonio apylinkėse dainuojamas liaudies dainas ir jų melodijas. Onos Vitkauskytės knygynas Kaune sukūrė keletą lietuviškų, iliustruotų atvirlaiškių su P. Mažylio Kruonio apylinkėse užrašytų dainų tekstais ir jų melodijomis, kuriuos atspausdino Saliamono Banaičio spaustuvė Kaune.

Prisiminimų autorius dažnai pabrėžia, kad pačios mieliausios jam buvo kaimo žmonių dainos, todėl „pora šimtų tų dainelių surašęs 1910 metais atidaviau „Lietuvių mokslo draugijai“ Vilniuje . Apie tai buvo paskelbta „Vilties“ 6.8,14 NN. Be to, keletą kruoniečių dainelių su gaidomis tuomet atspausdino Seinų kalendoriuje ir Seinų savaitraštyje „Šaltinyje“, bei jo priede vaikams „Šaltinėlyje“.

Choro dalyviai ne tik mokėsi lietuviškų dainų, bet ir 1910–11 metais buvo paruošę spektaklį „Ameriką pirtyje“, kurį vaidindavo kaimuose, valstiečių pirkiose, į kurias susirinkdavo labai daug žmonių. Apie Kruonio choro veiklą 1910–1911 metais vis dažniau pasirodydavo straipsnelių su nuotraukomis laikraščiuose „Viltyje“, „Lietuvos žiniose“, „Ūkininke“, todėl lietuviški vakarėliai darėsi vis populiaresni ir susirinkdavo vis daugiau žmonių.

Nors choro dalyviai, kaip rašo P. Mažylis, labai saugojosi, kad „neužgirstų rusų popas, mūsų kunigas arba policijos uriadnikas, nes kitaip grėsė sustabdymas choro veiklos ir užsitraukimas, politinės neištikimybės arba arešto“, tačiau to nepavyko išvengti. Dėl 1911 metais atspausdintos žinutės „Vilties“ laikraštyje apie tai, kad Kalėdų eglutė buvo organizuota Ginteikiškio kaimo slaptoje lietuviškoje mokyklėlėje, taip pat apie tai, kad vaikai suruošė vakarėlį kaimo pirkioje, kur jie dainavo, žaidė, deklamavo eilėraščius, buvo parašytas skundas, kad visi šie renginiai organizuoti negavus leidimo. Pradėta baudžiamoji byla buvo užvilkinta dėl „lietuvio, vyr. policininko, vachmistro Kabašinsko palankumo mums ir už Igno Keršio kyšį – 2 žąsis ir 60 kiaušinių, nuvežtą pristavui.“ Bijodamas arešto, P. Mažylis skubiai paliko Kruonį 1912 metais, o Ginteikiškio lietuviška mokyklėlė buvo uždaryta.

Lietuvišką, kultūrinę veiklą Kruonio apylinkėse Petras Mažylis apibudino vienos choro dalyvės pasakytais žodžiais: „Čia buvo darniai suburta ir jaunimo, ir senimo, ir tuomet buvusių apylinkėje vadinamų mokytojų „daraktorių“. Čia skambančios lietuviškos dainos žadinte žadino kiekvieną kilti, mokytis ir kurti šviesesnę ateitį.“ O P. Mažylis pridūrė: „tuometinis mūsų draugijos darbas atsispindėjo kaip ruošimasis kovoms už darbo žmonių laisvę, už lietuvišką atgimimą, už kūrybinį gyvenimą.“

Tolesnis Petro Mažylio gyvenimas prabėgo tarnaujant įvairiose kariuomenėse, karų audrose. Apie tai jis rašė: „Tarsi neįtikėtina, kad likimas buvo privertęs mane patarnauti keturių valstybių armijose: Rusijos, carinėje, Lenkijos ir Lietuvos (1919–1924) buržuazinėse, o užbaigiau – tarybinėje kariuomenėje. Trijuose karuose dalyvavau: 1914–1918 m. prieš kaizerinius vokiečius, 1919–20 m. prieš baltalenkius Vilniaus žemelėje, ir 1941–44 m. prieš hitlerinius vokiečius barbarus jau būdamas Raudonojoje armijoje. Buvau kontūzitas, sužeistas, gavau karininko rangą, 1916 metais patekau į austrų nelaisvę iš kurios pabėgau 1918 metais.“

Petras Mažylis prisimena šalis, miestus, kuriuos aplankė tarnaudamas kariuomenėje, koncertus, kurių kitose šalyse klausėsi, tačiau rašo, kad jo širdžiai mieliausios išliko Kruonio apylinkės, žmonės, su kuriais jis dalyvavo lietuviškoje veikloje ir lietuvių liaudies dainos. Parašyti prisiminimai – noras papasakoti žmonėms apie praeities įvykius ir padėkoti visiems, su kuriais kartu pasiaukojančiai dirbo: „šiuos prisiminimus prašau nukreipti į biblioteką saugojimui. O kai bus įsteigtas Kruonio kraštotyros muziejus, perduoti jo vadovams. Gal būsimas kruonietis, istorikas arba muzikas kada nors pavartęs šiuos lapelius, susiras sau reikalingą vieną kitą žinelę.“

Paskutiniuose prisiminimų puslapiuose P. Mažylis pasakoja apie įspūdžius, kuriuos patyrė, kai pirmą kartą po 60 metų apsilankė Kruonyje. Jis džiaugiasi išgražėjusi miesteliu, pagerėjusiu žmonių gyvenimu ir jam atrodė, kad pavyko pasiekti tai, apie ką svajota carinės priespaudos metais.

Norėjome sužinoti, kaip šie prisiminimai 1975 metais pateko į muziejų. Išsiaiškinome, kad Algimantas Lišauskas, kuris perdavė muziejui prisiminimus, tuo metu dirbo istorijos mokytoju Kruonio vidurinėje mokykloje. Šiuo metu jau garbaus amžiaus mokytojas gyvena Kaišiadorių mieste. Kai jam paskambinome, sužinojome, kad jis labai gerai prisimena P. Mažylį ir prisiminimų rankraštį, kurį jam perdavė. A. Lišauskas papasakojo, kad apie 1970 metus Kruonio vidurinė mokykla gavo P. Mažylio laišką, kuriame jis rašė apie pirmąjį lietuvių Kruonio chorą ir pareiškė norą susitikti su žmonėmis, su kuriais kartu dirbo. Apie šį laišką sužinojo tuometinio Kaišiadorių rajoninio laikraščio, literatūrinio skyriaus redaktorius Jonas Laurinavičius. A. Lišausko ir J. Laurinavičiaus pastangomis, 1971 metais šį susitikimą pavyko suorganizuoti Kruonio apylinkės salėje.

Jonas Laurinavičius labai gerai prisimena jaudinantį Petro Mažylio susitikimą su buvusiais bendražygiais, kurių tuo metu jau nebuvo daug likę. Jis fotografavo susitikimo dalyvius, paskelbė straipsnį Kaišiadorių rajono laikraštyje. Po kurio laiko P. Mažylis dar kartą atvažiavo į Kruonį. Kartu su Algimantu Lišausku jis važinėjo po Kruonio apylinkes, susitiko su žmonėmis, kurie prisiminė ir jį, ir tuos laikus, kai Kruonio apylinkėse skambėjo choro dainos. Tuomet P. Mažylis ir perdavė A. Lišauskui prisiminimų rankraštį. Tuo pačiu metu užsimezgė ir P. Mažylio ryšys su J. Laurinavičiumi. Ir A. Lišauskas, ir J. Laurinavičius susirašinėjo su P. Mažyliu iki pat jo mirties.

J. Laurinavičius domėjosi P. Mažylio lietuviška, kultūrine veikla, apie kurią parašė ne vieną straipsnį ir turėjo tikslą parašyti platesnę apybraižą, tačiau tuo metu nepavyko to padaryti dėl medžiagos trūkumo. Kai kurias spragas gali užpildyti prisiminimų rankraštis. Juose P. Mažylis atsiskleidžia kaip tautinio atgimimo žadintojas, kurio kultūrinė, šviečiamoji veikla prisidėjo prie Lietuvos valstybės atkūrimo 1918 metų vasario 16 d.

Jono Laurinavičiaus bibliografija apie Petrą Mažylį (1890-1982):

  1. Ir skambėjo dainos prie Kruonės. Bendraautorius A. Lišauskas. – Į komunizmą, 1970, kovo 17 d.
  2. Slaptos lietuviškos mokyklos. Bendraautorius. A. Lišauskas. – Į komunizmą, 1970, spalio 12 d.
  3. Kruonis 1909-1912 metais. – Į komunizmą, 1971, birželio 17 d.
  4. Choro veteranai. – Į komunizmą, 1971, birželio 24 d.
  5. Petras mažylis prisimena. – Į komunizmą, 1971, liepos 6 d.
  6. Jaudinantis susitikimas. – Bibliotekų darbas, 1971, Nr. 9
  7. Prie žaliosios girios. – Darbas (Pasvalys), 1972, rugpjūčio 1 d.
  8. Sunkus buvo knygos kelias. – Tėvynė (Panevėžio r.), 1972 rugpjūčio 3 d.
  9. Su daina ir plunksna. – Auksinė varpa (Pakruojis), 1975, liepos 16 d.
  10. Tais sunkiais laikais. – Darbas, 1981
  11. „Jam daugiau rūpėjo dainos“ – Pergalės vėliava, 1981, rugpjūčio 20 d.

Vyresnioji muziejininkė Nijolė Pliuraitė-Andrejevienė