Jau prisiragavome šviežio medaus – su varškės sūriu, agurkais, pasigardinome rytinę kavą. O kaipgi atrodė seniausi medsukiai?
Medsukis – prietaisas, kuriuo sukami korių rėmai ir nesuardant korių išgaunamas bičių medus. Koriai su rėmeliais lieka nepažeisti ir vėl grąžinami į avilius. Prieš sukant medų, koriai atakiuojami specialia šakute ar peiliu.
Medsukį sudaro bakas ir ašis. Bakas yra plokščios dėžės formos, 61,5 cm aukščio, 36 cm ilgio, 17,5 cm pločio, sukaltas iš 2 cm storio lentelių. Jo viršus buvo uždengiamas užstumiamu dangteliu. Viduje prie šonų prikalta po dvi balanėles korio rėmeliui įstatyti, žemiau – lentelė rėmeliui atsiremti. Šone išgręžta skylė medui išleisti; ji buvo užkemšama mediniu kaiščiu. Plačiajame bako šone pritvirtintos dvi metalinės ąselės, per kurias perkišta ašis – medinis pagalys. Ašis – 128 cm aukščio, 3 cm skersmens, į apačią storėjanti. Kad bakas nenukristų, žemiau apatinės ąselės ant ašies užmauta medinė trinkelė. Į ašies galą įkalta metalinė vinis medsukiui į žemę įbesti.
Atakiavus vieną korio pusę, rėmelis įstatomas į baką. Ranka sukant ašį, bakas, veikiamas išcentrinės jėgos, sukasi aplink ir medus išteka iš korių. Jis suteka į ertmę bako apačioje, esančią tarp dugno ir lentelės rėmeliui atsiremti. Išsukus medų iš vienos korio pusės, atidengiama antroji, rėmelis įstatomas į baką ir vėl sukama.
Medsukį 1966 m. rugpjūčio mėnesį Užpalių miestelyje (Utenos r. sav.) iš Jono Miškinio įgijo muziejininkas Leonardas Lekavičius. Medsukis gulėjo ant prieklėčio kaip nebereikalingas daiktas, kurį kažkada naudojo pateikėjo senelis, miręs 1905 m.
Lietuvos liaudies buities muziejuje saugomi 9 medsukiai, iš jų tik 2 yra dėžės formos. Labiausiai paplitę buvo kubilo pavidalo medsukiai – skaptuoti iš medžio kamieno, padaryti iš šulų arba cinkuotos skardos. Skardinius, į kuriuos įsistatydavo 2–4 korių rėmeliai, bitininkai mėgėjai naudoja ir dabar.
Vyresnioji muziejininkė Sigita Žukauskaitė