Kino filme „Faktas“ buvo filmuotas mūsų lokomobilis „Badenia“ labai keistame kontekste – vokiečių okupacijos metais ant lokomobilio nutiestų virvelių pakabinti kaimiečių skalbiniai. Istorijos požiūriu tai nonsensas. Karo metais karinė vokiečių valdžia, turėdama nepakankamus skysto kuro išteklius, stengėsi Vokietijos ūkininkus aprūpinti okupuotose teritorijose prisiplėštais kietu kuru varomais varikliais. Lokomobiliai varomi lengvai prieinamu kuru – malkomis, durpėmis arba šiaudais (pakuros būdavo aprūpintos net specialiais priedėliais šiaudams į pakurą tiekti). Tanko gi varikliui šiaudų nepanaudosi.
Kauno politechnikos instituto docentas Nikalojus Milenskis man pasakojo, kad tarpukariu Fizikos-matematikos fakultetui priklausė 10 lokomobilių. Jie visi buvo naudojami kaip mokymo priemonė ir naudojami praktikos darbams. Pirmosiomis karo dienomis vokiečiai 9 lokomobilius išvežė Vokietijos ūkininkams. Iš 10 liko tik vienas, kuris buvo saugomas atskirai. Ši likusi „Badenia“ ir pokario metais tarnavo kaip mokymo priemonė.
Docentas taipogi paaiškino, kad šis lokomobilis nėra visiškai originalus – dėl atsarginių dalių trūkumo. Paklausus gerbiamo docento apie lokomobilių paplitimą Lietuvoje tarpukariu, jis pasakė, jog šią temą jis nagrinėjęs. Žemėlapyje per Kauną iš Vakarų į Rytus nubrėžus horizontaliai liniją, virš jos buvo suskaičiuota 2000 įvairių dydžių lokomobilių.
Mūsų pristatomas firmos „Badenia“ lokomobilis buvo ~ 10 atm slėgio, 70-80 AJ galingumo. Toks lokomobilis kainavo 30 000 auksinų arba 3 000 litų.
Mūsų lokomobilį sudaro katilas ir vamzdinis šilumokaitis. Ant katilo sumontuota vieno cilindro garo mašina. Jos cilindre slankioja stūmoklis, per švaistiklį sukantis alkūninį veleną. Ant alkūninio veleno vieno galo įtvirtintas smagratis, išjudinantis veleną iš mirties taško ir švelninantis garo mašinos sūkius. Garo mašina aprūpinta Vato reguliatoriumi, garo katilo armatūra (vandens lygio matuokliu, manometru, kraneliais), vandens siurbliu. Ant kito alkūninio veleno galo paprastai būna skriemulys diržinei pavarai, kuri suka darbo mašiną. Ant lokomobilio įtaisytas atverčiamas dūmtraukis, kuris transportavimo metu guli ant dvišakų atramėlių, o darbo metu fiksuojamas, žinoma, vertikalioj padėty. Lokomobilio gale įrengta dūmų kamera, per kurią valomas vamzdynas.
Lokomobiliai būdavo naudojami kuliamosioms, lentpjūvėms ar kitokiems pramonės objektams sukti. Lokomobiliai, kad būtų lengvai transportuojami, tradiciškai būdavo su metaliniais ratais ir rodikliu (diseliu). Reikėdavo 6 arklių pertempti tokią „juodąją zuzę“ iš vienos vietos į kitą.
Neatsitiktinai Kauno Politechnkos instituto docentas N. Milenskis atkreipė mano dėmesį į lokomobilį „Badenia“ – iškilo grėsmė, kad jis gali patekti į metalo laužą arba tiesiog bus nulupinėtas „metalistų“.
Nikalojus Milenskis (1907.09.24 – 1990.05.28), piešimo mokytojo sūnus, savo gyvenimą pašventė energetikos vystymui Lietuvoje. 1927 m. baigė Marijampolės Rygiškių Jono gimnaziją ir tais pat metais įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Gamtos ir matematikos fakultetą. 1931m. projektavo ir konstravo įvairius objektus. Nuo 1938 m. dvejus metus mokytojavo Rygiškių Jono berniukų gimnazijoje ir Marijampolės mokytojų seminarijoje, o nuo 1940 m. dirbo Kauno Aukštesniojoje technikos mokykloje ir tęsė studijas VDU Technologijos fakulteto Mechanikos skyriuje. 1943 m. jį baigia, tačiau tik 1946 m. jam pripažįstama diplomuoto inžinieriaus–mechaniko kvalifikacija. Aukštesniojoje technikos mokykloje dėstė techninės termodinamikos, garo mašinų bei turbinų, kompresorių, siurblių ir vandens variklių kursus mechanikos ir pramonės mechanikos specialybės moksleiviams. 1944 m. pakviečiamas į Kauno Universiteto Technologijos fakulteto Šiluminių variklių katedrą vyr. dėstytoju. Dėstė garo variklių, techninės termodinamikos, spec. garo variklių bei spec. termodinamikos kursus. Studentams darė įspūdį jo dėstymo būdas – nesinaudojant savo metodine medžiaga, ir tekstas, ir formulės, ir faktiniai duomenys būdavo pateikiami be jokių užrašų. Jam užtekdavo paprašyt kokio studento parodyti užrašus – kuo jis baigė skaityti praėjusį kartą… Ne vieną šiluminės energetikos specialistą išugdęs docentas N. Milenskis aktyviai dirbo kuriant Lietuvos šiluminį ūkį.
Per karą susprogdinus Fizikos-chemijos institute (Aleksote, ant kalno) buvusią Šiluminių variklių laboratoriją ir jos įrangą, reikėjo viską atkurti iš naujo KPI antrųjų rūmų pusrūsyje. Čia talkino, kaip rašo Aleksandras Gluosnis, laborantas Jonas Budreika, asist. Algirdas Žukauskas, doc. V. Šibanovas ir vėliau Šiluminės energetikos specialybę baigę ir į katedrą pakviesti dėstytojai Alfonsas Drobavičius, Jonas Rudokas, Napoleonas Liutikas, Vytautas Krukonis ir kiti. Vėliau „Badenia“ pasirodo Cheminės technologijos fakulteto kieme buvusioje medinėje pašiūrėje, iš kur gerbiamas N. Milenskis perdavė ją autoriui nugabenti į Lietuvos liaudies buities muziejų.
Tiek daug energetikų praktikavosi prie manęs, lokomobilio „Badenia“, studijų ar darbo metu. Dabar gi stoviu muziejuje apipešiota ir aprūdijusi (tokia ir patekau į muziejų) ir laukiu pagarbos ir pagalbos iš savo studentų, jų vaikų ar vaikaičių, pagalbos savo žiniomis, naujomis technologijomis, patarimais ar finansais, laukiu, kad restauruotų ir paleistų mane veikti vaikų ir tėvelių džiaugsmui..
Vyresnysis muziejininkas dr. Eligijus Juvencijus Morkūnas