EKSPONATO BYLA: ARNOTAS SU DVIEJŲ KONTUŠO JUOSTŲ DALIMIS

Šis eksponatas – arnotas su dviejų kontušo juostų dalimis į muziejų pateko lygiai prieš 50 metų – 1971-aisiais. Ir tai vienas vertingiausių muziejaus liturginės tekstilės eksponatų. O ar numanote kodėl? Susidomėjusius kviečiame apie tai paskaityti plačiau.  

Liturginė tekstilė metų bėgyje Lietuvos liaudies buities muziejuje specialiai kaupiama nebuvo, skirtingai negu senieji lietuvių liaudies audiniai, skulptūra, ūkio padargai ar buities daiktai, neatsiejami nuo kuriamų muziejaus ekspozicijų. Tačiau dėka pastabios vieno ar kito  muziejininko akies, nesuskaičiuojamų ekspedicijų po Lietuvą metu, muziejuje susikaupė nemaža liturginės tekstilės kolekcija. Nors joje nemažai gana vėlyvos ir tipinės XIX a. pab. – XX a. pr. liturginės tekstilės pavyzdžių, sukurtų V. Europos, Rusijos ar vietinėse bažnytinėse dirbtuvėse, tačiau tarp jų yra keletas išskirtinių eksponatų, pasiūtų iš LDK tekstilės tradicijas reprezentuojančių audinių.

Vienas jų – prieš 50 metų įgytas, bet plačiau neaptartas ir nepublikuotas arnotas su dviejų rūšių kontušo juostų fragmentais. Šį arnotą, tuo metu vos pradėjęs dirbti muziejuje, 1971 m. iš Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bazilikos parvežė ilgametis mūsų direktoriaus pavaduotojas informacijai ir muziejininkystei, dr. Eligijus Juvencijus Morkūnas. Prisiminimų pokalbyje E. Morkūnas patvirtino, kad nors ir būdamas jaunas mokslo darbuotojas, žinojo kontušo juostų vertę ir būtent jas pamatęs įsiūtas arnote, išprašė jį iš tuomečio Trakų bažnyčios klebono. Beje, E. Morkūnas į muziejų parvežė pilną šio arnoto komplektą: stulą, manipulą, veliumą ir bursą, kurių audiniai, kaip ir arnoto šonų audinys, taip pat pasirodė besantys iš LDK audyklų Gardine. O klebonas, perdavęs muziejui arnotą, buvo iš tiesų neeilinė asmenybė – ką tik Anapilin įšėjęs Trakų garbės pilietis, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordininkas, nuo 1966 m. Trakų bažnyčios klebonas ir ilgametis Trakų dekanato dekanas, monsinjoras Vytautas Pranciškus Rūkas (1925–2020). Šis garbus dvasininkas, 1975 m. Trakų bažnyčioje keičiant grindis, surado ir iki Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo slapta išsaugojo bazilikos aukso lobyną – neįkainojamas Trakų Dievo Motinos atvaizdo 1718 m. vainikavimo karūnas.

Taigi, o kas buvo tas kontušas ir kas tos kontušo juostos?

Kontušas – viršutinis, ilgas, liemenuotas, apačioje platėjantis LDK kilmingųjų drabužis, nuo pažastų iki riešų prakirptomis rankovėmis. Jis būdavo dėvimas ant kito ilgo, susagstomo viršutinio drabužio – žipono ir sujuosiamas specialiai išaustu ilgu ir plačiu audinio gabalu – prabangia, margarašte kontušo juosta. Ši juosta XVII a., o ypač XVIII a. tapo LDK bajorų aprangos skiriamuoju elementu. Toks apdaras, kurį sudarė kontušas, žiponas ir per juosmenį užrišama kontušinė juosta, susiformavęs Rytų įtakoje ir tuo metu visiškai išstūmęs vakarietiškas madas, bylojo apie jį nešiojančio asmens priklausymą didikų luomui ir Abiejų Tautų Respublikai. Bajorišką kostiumą užbaigdavo segamas prie juosmens lenktas, nesunkus kardas – karabelė.

Vaclovo Petro Rževuskio (1706–1779) portretas. Nežinomas XVIII a. dailininkas. Apie 1773 m. Abiejų Tautų Respublikos didikas vaizduojamas su pilna kontušine apranga: apačioje vilkimu žiponu, ant viršaus – kontušu su prakirptomis, ant pečių užmestomis rankovėmis ir sudėtingai apjuosta kontušine juosta. Varšuvos nacionalinis muziejus.

XVI a. pab. – XVII a. tokios kontušo juostos, stebinusios savo grožiu ir atlikimo technika, išaustos iš šilkinių ir ataustos tauriojo metalo siūlais, daugiausia buvo atvežamos iš Rytų šalių (Indijos, Turkijos, Persijos), tačiau LDK vis didėjant jų paklausai ir poreikiui, pradėta galvoti apie jų gamybą vietoje. Taip sutapo, jog bėgdami nuo afganų genčių invazijos, XVIII a. iš Persijos pasitraukė daug gabių šio amato meistrų, kurie pradėjo kurtis pirmiausia ten, kur jie labiausiai buvo laukiami – LDK teritorijoje. Čia įsikūrę audėjai meistrai buvo vadinami „persais“, o jų audyklos – „persinėmis“. Yra duomenų, jog XVIII a. 5 deš. tokia audykla atsirado Gardine, taip pat pirmoji Radvilų „persinė“ Nesvyžiuje. Tačiau visas „persines“ savo produkcija nustelbė kita Radvilų globota audykla Slucke – ją 1767 m. įkūrė iš Turkijos atvykęs armėnas Ovanesas Madžarancas (arba Jonas Madžarskis). Netrukus Slucko dirbtuvės pasiekė tokį aukštą meistriškumo lygį, jog jų produkcija tapo etalonu kitoms LDK audyklose audžiamoms kontušo juostoms, o šios buvo pradėtos vadinti bendriniu Slucko juostų vardu.

Nors atvykę audėjai pradžioje platino rytietiškų audinių stilių, laikui bėgant, savo gaminius jie vis labiau taikė prie vietinio skonio bei poreikių, o J. Madžarskis, manoma, sukūrė vietinės,  originalios Slucko juostos tipą. Jei rytietiška juosta paprastai būdavo dvipusė, kurią buvo galima juosėti arba gerąja, arba išvirkščiąja puse į viršų, tai J. Madžarskis sukūrė keturšonę juostą, kuria buvo galima apsijuosti net keturiais variantais. Tokia keturšonė juosta per visą ilgį buvo perskiriama į dvi lygias dalis, kuriose tiek gerojoje, tiek išvirkščiojoje pusėje buvo vis kitokia spalva. Techniškai įgyvendinti tai buvo sunkus uždavinys, patyręs meistras per metus nuausdavo vos tris tokias juostas.

Juostos būdavo iki 40 cm pločio ir net iki 4,5 m ilgio. Apsijuosti tokio ilgio juostą buvo ir menas, ir simbolinis veiksmas, ir fiziškai nelengva užduotis – be pagalbininkų bajoras to padaryti negalėjo.

Juostos buvo audžiamos iš šilkinių siūlų, ataudžiamos aukso ir sidabro gijomis. Dažniausiai dekoruotos sudėtingais augaliniais ornamentais. Jų struktūra buvo labai aiški: visus kraštus rėmino ornamentuotas pakraštys; vidurio dekoras buvo dalinamas skersinėmis lygiomis arba/ir ornamentuotomis juostelėmis (vadinamomis kopėčiomis). Galai (vadinami galvutėmis) būdavo užbaigiami horizontaliais stačiakampiais su stambesniais dekoro motyvais ir ilgokais kutais. Taip pat audiniai buvo įvairiai signuojami, nurodant meistro pavardę, pagaminimo vietą ar viską kartu, kas tyrinėtojams suteikia neįkainojamos informacijos.

O kaip šios kontušo juostos atsirado liturginiuose drabužiuose?

Keičiantis politinei situacijai, po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 m. ir galutinio šios valstybės žlugimo, kontušinė apranga su kontušo juostomis buvo dėvima vis rečiau. Numalšinus 1831 m. sukilimą, Rusijos valdžia uždraudė bajorams nešioti kontušą, simbolizavusį nepriklausomą LDK valstybę, o 1842-aisiais buvo uždaryta ir Slucko juostų audykla. Kaip tik tuomet didikai katalikų maldos namams ir pradėjo dovanoti jau nebedėvimas kontušo juostas, o jomis, kaip išskirtinės prabangos ir grožio audiniais buvo pradėti puošti liturginiai katalikų dvasininkų drabužiai. Nemažai šių juostų ar bent įsiūti jų fragmentai (kaip muziejaus arnoto atveju) pasiekė mus panaudoti būtent liturginiuose rūbuose.

XX a. kontušo juostos pradėtos aktyviai kaupti muziejuose ir privačiose kolekcijose visoje Europoje. Ypač aktyviai tai darė lenkų muziejininkai ir kolekcionieriai. Lietuvos muziejuose ir privačiose kolekcijose, kiek galima rasti informacijos, kontušo juostų ar iš jų dalių pasiūtų kitokių dirbinių (daugiausia arnotų) saugoma apie 130 vnt., iš jų muziejuose (daugiausia, žinoma, Bažnytinio paveldo ir nacionaliniuose) – apie 80 vnt.

Įdomu tai, jog kontušo juostų audyklų veikla Lenkijoje jau kuris laikas atgaivinta – daromos senųjų juostų kopijos, kuriami nauji variantai. Tokias juostas galima įsigyti ir internetu, tiesa, jos nepigios. O štai 2014 m. vėl pradėjusi veikti buvusi Radvilų Slucko audykla Baltarusijoje muziejams ir privatiems asmenims daro tikslias istorinių Slucko juostų kopijas. Deja, ši veikla šalyje politizuota – kontušo juostos pristatomos kaip išskirtinai nacionalinė Baltarusijos vertybė.

Na, o dabar detaliau apie mūsų muziejinį arnotą. Buvęs raudonos liturginės spalvos, nors ir išblukęs, jis vis dar atrodo įspūdingai. Kaip nurodė dalį muziejaus liturginės tekstilės ir šį arnotą atributavusi KPC Kilnojamųjų objektų skyriaus vadovė Svetlana Polygienė, arnotas įdomus tipologiniu požiūriu – jo kolonoms panaudoti dviejų skirtingų šilkinių kontušo juostų fragmentai. Nugaros kolonoje įsiūtos kontušo juostos fragmento stilistika leidžia priskirti šį dirbinį garsiajai Jono Madžarskio manufaktūrai, veikusiai Slucke 1767–1780 m. Tuo tarpu arnoto priekio kolonos viršutinėje dalyje įsiūtų kontušo juostos fragmentų kilmę identifikuoti keblu. Arnoto šonų audinys (iš tokio pat audinio pasiūti ir arnoto rekvizitai – stula, manipulas, veliumas ir bursa) taip pat vietinės kilmės. Tokio tipo pusšilkio brokatai austi Gardine ir plito LDK teritorijoje XVIII a. II p. Kadangi arnoto ir jo rekvizitų medžiagos yra maždaug vienalaikės, visai galimas dalykas, jog visas arnoto komplektas pasiūtas iš bažnyčiai paaukotos kažkurios kitos, jau nebenešiotos kontušinio kostiumo dalies.