Lietuvos liaudies buities muziejus baltos spalvos, klasikinę vyriškų marškinių apykaklę įgijo 1987 metais. Tai plačiausiai naudojama, tradicinė formali apykaklė. Pagaminta XX a. 4 dešimtmetyje. Tokias uždedamas apykakles parduodavo kartu su marškiniais arba jų buvo galima nusipirkti atskirai. Į muziejų pateko 4 tokių pačių apykaklių komplektas.
Apykaklės ilgis – 49 cm, plotis – 10,5 cm. Ji sustandinta ir pakietinta įdėklu. Galiukai nusmailinti, nukreipti tiesiai žemyn. Priekyje ir nugaroje prisegama prie marškinių trimis sagutėmis. Vidinėje apykaklės pusėje įspaustas juodos spalvos įmonės ženklas. Trikampyje užrašyta: „PIRMAS LIETUVOJE / BALTINIŲ FABRIKAS / GEA / FABR. ŽENKLAS“. Taip pat yra užrašas: „57 Elastic Monte Carlo 42“.
Apykaklė gaminta brolių Alperavičių baltinių fabrike, Kybartuose. Akcinės bendrovės „GEA“ (Gebruder Alperowitz) siuvimo įmonė, siuvusi marškinius ir apykakles, veikė Lietuvos banko Kybartų skyriaus rūmų kieme stovėjusiame pastate. Joje dirbo apie 80–100 siuvėjų. Moterys iš įmonės pasiimdavo sukirptas vyriškų marškinių detales, kurias namuose susiūdavo ir atnešdavo atgal. Dienos norma – 6 marškiniai. 1928 m. „GEA“ dalyvavo Žemės ūkio ir pramonės parodoje Kaune, 1930 ir 1936 m. už savo gaminius apdovanota aukso medaliais. Brolių Alperavičių galanterijos prekyba veikė Kaune, Daukšos gatvėje.
Prie apykaklės prikabinta apvali, didžiausios tarpukario laikotarpyje Virbalio muitinės, veikusios prie sienos su Vokietija, plomba. Vienoje jos pusėje yra užrašas: „VIRBALIO MUITINĖ“, kitoje – Vytis. Plomba – tai švininis antspaudas audeklams, prekėms, sandarioms talpoms ženklinti. Gali būti, jog kai kurios apykaklės dalys buvo importuotos iš užsienio. Lietuvą okupavus sovietams, „GEA“ buvo nacionalizuotas ir tapo siuvimo fabriku Nr. 6.
Ši vyriškų marškinių apykaklė eksponuojama muziejaus miestelyje, gyenamajame-prekybiniame name iš Kauno įsikūrusioje manufaktūros parduotuvėje „Gražina“. Taip pat pristatoma virtualioje parodoje „Eksponatai, kuriuos verta pamatyti“. Parodą galite apžiūrėti čia.
Vyresnioji muziejininkė Inga Levickaitė-Vaškevičienė