Kailiniai. XX a. I pusė. Rimgaudo Žaltausko nuotrauka.

Šiemet minime Lietuvos totorių istorijos ir kultūros metus. 1970 metais muziejininkė Aušrelė Kargaudienė aprašė totorių tautybės kailiadirbį Motiejų Kanarską. Medžiaga saugoma Lietuvos liaudies buities muziejaus archyve (Byla LBM 29). Ji taip pat įgijo kailiadirbių naudotų įrankių.

„Motiejus Kanarskas gimė 1893 metais. Yra totorių tautybės. Gyvena Alytaus rajone, Butrimonių apylinkėje, Trakininkų kaime. Jau nuo seno šioje apylinkėje gyveno jo tėvai ir seneliai.

Pradėjo dirbti nuo 18 metų amžiaus, taigi, jau daugiau kaip 60 metų verčiasi kailiadirbio amatu.

Mokėsi pas meistrą Butrimonyse. Vieną mėnesį mokėsi, o 6 metus dirbo jo prižiūrimas, pas jį valgė ir gavo atlyginimą. Po to tarnavo kariuomenėje.

Grįžęs dabartinėje vietoje nusipirko 6 arus žemės iš gaspadoriaus turėjusio 10 ha ir pradžioje pasistatė tik gyvenamąjį namą. Vietą rinkosi nuošalią, ne miestelyje, o kaime, todėl, kad čia gavo pirkti žemės. Pradirbęs 6 metus (amatas, sako, buvęs pelningas) nusipirko 4,5 ha ir pasistatė dirbtuvę kieme iš seno namo rąstų 4×5 m didumo, prie jos šono tvartelį, vadinamą trisieniu ir klojimą (18×10 m didumo). Laikė 1 arklį, 2 karves, vištų ir žąsų. Kiaulių nelaikė, nes kiaulienos nevalgė.

Gyvenamas namas 10×7 m didumo. Jo planas toks: priemenė, sandėlis, virtuvė, ir seklyčia (stancija).

Kol nebuvo pasistatęs dirbtuvės kieme, dirbo virtuvėje, bet čia reikėjo geros sveikatos, nes rūgstantys kailiai skleidė nemalonų kvapą. Prie sienos statydavo didelį ąžuolinį kubilą (1,5 m aukščio ir 2 m skersmens), be dangčio. Jame tilpdavo 200 rauginamų odų. Šalia jo, kai reikėdavo, būdavo įnešamas mažesnis ąžuolinis kubilas su dangčiu 10–15 odų talpos kalkių skiediniui. Prie lango stovėdavo 1,5 m ilgio ir 1 m pločio stalas. Jo vienas galas siauresnis ir žemesnis, o aukštis kiek žemesnis už valgomojo stalo. Jį įnešdavo, kai dirbdavo. Palubėje prie balkių buvo prikalta 10–12 kartelių, ant kurių džiūdavo kailiai. Vasarą kailius džiovindavo lauke. Skutimui seniau ir dabar naudojo dalgio galvą, labai išaštrintą, be jokios rankenos. Skusdavo odas pasidėjęs ant 1 m ilgio lentos, kurios viena pusė išgaubta į viršų. Vieną lentos galą dėdavo ant žemės, o kitą paremdavo ,,A“ raidės formos iš lentų sukaltu stoveliu, maždaug 0,5 m aukščio. Ant lentos užmetęs kailį, skusdavo dalgiu, stumdamas jį nuo savęs žemyn.

Kubilas kailių rauginimui. XX a. I pusė. R. Žaltausko nuotrauka.

Odos vokavimui naudojo kaišeną – geležinį įrankį panašų į kreivą ,,A“ raidę su ištęsta viena koja, kurios gale pririšta pančio kilpa. Mankštinamą odą pririšdavo prie balkio. Replių, teptukų ar kitų įrankių nebuvo.

Panašiai kaip virtuvėje yra sudėtas inventorius ir atskiroje dirbtuvėje. Jos viduryje stovi virykla su duonkepe krosnimi. Viršuje – ant kartelių džiovinami kailiai. Prie sienų kubilai, už balkio – dalgiai. Grindys tiek virtuvės, tiek dirbtuvės – plūkta asla.

Apdirbimo procesas toks:

Kailius mirkydavo, plaudavo, po to raugindavo rauge iš ruginių miltų (250 gramų duonai sumaltų miltų – 1 kailiui). Miltus užpildavo šiltu vandeniu. Į kubilą tilpdavo 10–12 kibirų vandens. Dėdavo 1 centnerį druskos ir 2 kg alūno (Žievių raugo nedarė. Tik dažydavo rusvai eglių žievėmis. Jomis nudažytas kailis neblukdavo, netgi jo perdažyti juodais buvo neįmanoma). Šiuo metu odas raugina rauge iš pirktos rūgšties. Iš raugo išimtus kailius skusdavo, džiovindavo ir dažydavo.

Odoms išdirbti naudojo kalkių skiedinį. Kalkių buvo prie Butrimonių, Aukštadvario, Onuškio. Šiose vietose labai geros kalkės, jas pirkdavo.

M. Kanarskas apdirbdavo visokias odas: karvių, arklių, avių, veršelių ir laukinių žvėrelių. Šiuo metu apdirba avių, stirnų kailius ir kt.

Carinės Rusijos valdymo laikotarpiu vieno kailio išdirbimas kainavo 1 rublį (avis kainavo 2 rublius). Tarpukario Lietuvos metais kainavo 1,5 lito o dabar už avies kailio išdirbimą kailiadirbys ima 6 rublius.

Odas ir kailius apdirbti atveždavo iš Daugų, Alytaus, Punios, maždaug 20–30 km spinduliu. Pats M. Kanarskas niekur nevykdavo. Apie save sakosi, kad buvęs geras meistras, todėl iš toli ir veždavo. Vietiniai šią jo nuomonę patvirtina.

M. Kanarsko 3 sūnūs irgi paveldėjo iš tėvo kailiadirbio amatą. Jie dirba neseniai: vienas – Raižiuose, kitas – Dauguose, o trečias – Butrimonyse ir gyvena tėvo kaimynystėje“.

LLBM archyve saugomų kailiadirbių bei kitų amatininkų įrankių piešinių galite pamatyti virtualioje parodoje.

Parengė Rinkinių skyriaus vedėja-vyresnioji muziejininkė Inga Levickaitė-Vaškevičienė