Lapkričio 10 d., Šv. Martyno dienos išvakarėse, Lietuvos liaudies buities muziejuje buvo švenčiama paskutinė rudens šventė – Balto ožio diena. Gausiai susirinkęs būrys mažesnių ar didesnių „piemenėlių“ kvietė žiemą su baltu sniegu, bendravo su šventės žvaigžde ožkele Kruopa, išbandė piemenėlių linksmybes bei ragavo skaniausias ant laužo ruoštas gėrybes.

Visų pirma, šventės dalyviai susipažino su Šv. Martynu, gyvuliukų ir vargšų globėju, kuris minimas lapkričio 11 d. Pasirodo, šis šventasis „uždaro tvartus“ – nuo šios dienos baigiasi ganymo lauke sezonas, visi gyvuliukai parvedami iš laukų į tvartus, o piemenėliams nebereikia šalti laukuose, jie gauna atlygį už viso sezono darbus ir gali pradėti mokslo metus. Dėl to visi piemenėliai nekantriai laukdavo šios dienos. Balto ožio dienoje dalyvavo net du Martynai – jie buvo pasveikinti, apvainikuoti, tris kartus pakilnoti bei apdovanoti muziejaus leidiniais ir nemokamu pasivažinėjimu arklių traukiamu vežimu.

Kad geriau suprastume, kodėl piemenėliai taip laukė Šv. Martyno dienos ir sniego, prisiminėme piemenėlių kasdienybę, vargus ir džiaugsmus. Pamatėme, kokius senovinius „lietpalčius“ piemenėliai dėvėdavo, norėdami apsisaugoti nuo lietaus, kokiais batukais avėdavo, kokiais tarškučiais ar ragais, dengtais beržo tošimi, baidydavo vilkus ir kitus plėšrius žvėris nuo bandos bei pranešdavo žinias aplinkiniams gyventojams. Be to, šventės dalyviai turėjo progą susipažinti su lapkričio mėnesiui būdingais paukščiais, uogomis, pašaudyti iš lanko, papiešti su ožekšnio uogomis ar išbandyti beržinio rąsto kietumą pjaunant jį ant medinio „ožio“. Visa tai (ir dar daugiau) šventės dalyviai galėjo išbandyti patys.

Visgi daugiausiai dėmesio susilaukė šventės žvaigždė – ožkelė Kruopa! Jai didžiausią puotą iškėlė dosnieji šventės lankytojai, atnešdami lauknešėliuose gausybę įvairiausių daržo ir sodo gėrybių – morkų, kopūstų, ropių, obuolių, moliūgų. Už šias dovanas dėkoja ir linkėjimus siunčia ne tik Kruopa, bet ir muziejaus avys ir net arkliukai! Vaišių pakako jiems visiems. Artėjant šventės kulminacijai, piemenėliai vainikavo Kruopą pataisų karūna bei rudeninėmis ryškiaspalvėmis uogomis ir išvedė link trijų baltų beržų. Nors baltoji ožkelė, kaip ir priklauso pagal prigimtį, kiek spyriojosi, bet apėjo tris kartus aplink beržus ir dabar jau visi užtikrintai laukiame balto sniego!

Tiesa, apie būsimą žiemą galima spėti ne tik pagal šį ritualą, bet ir dar pagal keletą gamtos ženklų. Sakoma, kad jei per Šv. Martyną dar medžių viršūnėse yra likusių rudeninių lapų, žiema bus švelni. Patikrinome ir dar radome šiek tiek užsilikusių lapų, tad kaip ir šis ruduo, žiema turėtų būti švelni. Taip pat tradiciškai per Šv. Martyno dieną būdavo kepama žąsis ir pagal jos krūtinkaulį spėjama apie būsimą žiemą. Mūsų šeimininkė išbandė ir šį spėjimo būdą – šių metų žąsies krūtinkaulio pradžia buvo balta, o toliau kaulas – labai margas. Tai reiškia, kad ir žiemos pradžia turėtų būti balta, su sniegu, o vėliau bus labai įvairių orų.

Po tiek įspūdžių ir veiklų, visi sugūžėjo prie laužų, kur „piemenėliai“ šoko, dainavo ir visi šventės dalyviai vaišinosi itin prabangiais piemenėlių gardėsiais – lauže keptomis bulvėmis su lašinukais, baltu šeimininkės sūriu, kepta žąsimi bei šildančia žolelių arbata. Galiausiai šventę šeimininkė užbaigė primindama, kad ne už kalnų jau ir adventas bei kvietė visus atvykti į muziejuje gruodžio 7 ir 14 d. vyksiantį Adventinį miestelį, kur visų lauksime ne „biednų“ dzūkų trobose, bet prašmatniame miestelyje, prišildytuose nameliuose su įvairiausiais amatininkais, veiklomis ir prekybininkais.

Pagaliau norime padėkoti savo ištikimiems draugams ir pagalbininkams, be kurių Balto ožio diena būtų ne tokia smagi ir turininga – Rumšiškių kultūros centro vaikų folkloro ansambliui „Strazdelis“ (vad. Modesta Kalinauskienė), Rumšiškių A. Baranausko gimnazijos 2b klasės mokiniams su tėveliais (vad. mokytoja Laimutė Juškienė), savanorėms Deimantei Jakovlevai, Mildai Rosinaitei  ir Kornelijai Šabūnaitei iš Kruonio gimnazijos bei Viktorijai Klimavičiūtei ir Augustei Augustaitytei iš Rumšiškių A. Baranausko gimnazijos.

Elenos Braziulienės tekstas.

Rimgaudo Žaltausko nuotraukos.